2014 m. rugsėjo 4 d.
Ekonominis karas tarp Europos sąjungos ir Rusijos neliks be padarinių ir Lietuvoje. Šalies ekonomistai skaičiuoja, kad teks atleisti 8-12 tūkst. darbuotojų, nors Prezidentė ramina, kad mūsų verslininkai „pripratę“, kad ras kitų rinkų ir pan.
Lietuvos maistininkų profesinė sąjunga (LMP) nuo pat Rusijos embargo paskelbimo dienos ėmėsi atitinkamų žygių, pasiūlė priemonių planą embargo padariniams sušvelninti.
Apie tai, kas pasiekta (nepasiekta) ir kokia situacija maisto pramonės įmonėse, PN kalbėjosi su LMP pirmininke Gražina Gruzdiene.
Nors Lietuvos valdžia palyginus ramiai reaguoja į Rusijos sankcijas (bent viešumoje), tačiau žinant, kad Lietuva pernai į Rusiją eksportavo maisto produktų už beveik milijardą eurų, nėra labai jauku. Kaip situaciją apibūdintumėte Jūs? Kaip darbuotojai jaučiasi jūsų įmonėse?
Visada kenčia mažiausieji. Žinoma, esame realistai, suprantame, kad dėl sankcijų visų darbuotojų išlaikyti negalima, tačiau mes siūlėme, kaip kuo daugiau darbuotojų išlaikyti darbo vietose, kad paskui verslininkams nereiktų skųstis dėl jų trūkumo.
Sureagavome gana greitai: per kelias dienas paskelbėme pareiškimą su pasiūlymais ir bandėme daryti įtaką prasidėjusiems procesams.
Labai keista, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri pirmiausia turėtų rūpintis žmonėmis, sureagavo paskutinė. Ir šiaip į kai kuriuos posėdžius teko brautis „per jėgą“. Bandėme patekti į ministrų ir Seimo pirmininkės susitikimą, bet mūsų ten nepriėmė, patys įsisiūlėme ir į Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdį, į susitikimą Vyriausybėje.
Tik po to, kai Premjerui pasiskundėme, kad nematome Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įtakos ir veiklos šioje situacijoje, skubiai buvo surengtas susitikimas šioje ministerijoje. Patys surinkome atstovus iš įmonių, bandėme lenkti prie konkretaus sprendimo, tačiau ministerijos požiūris labai stebina: esą, kai atsiras bedarbių, tada ir įsijungs visokios „programos“. Nors mes kaip tik siūlėme bedarbiams skirtų programų lėšas perskirstyti taip, kad žmonės bedarbiais netaptų.
Taip pat siūlėme Vyriausybei iš karto pradėti kontroliuoti atleidimus, kad nebūtų kaip praeitą kartą, kai žmonės masiškai iš darbo ėjo „savo noru“ arba „šalių susitarimu“, nes apie grupinius atleidimus įmonės vengia informuoti.
Juk kiekvienas bedarbis vėl tampa našta visuomenei, mokesčių mokėtojams, nesuprantama kodėl leidžiama pelningoms įmonėms taip elgtis? Tačiau procesas kartojasi – žmonės vis dar bijo, sutinka išeiti „šalių susitarimu“, paaukoja net išmokas už įspėjamąjį laikotarpį patikėję darbdavio „pažadu“, kad kai tik atsiras darbo, vėl bus priimti. Nors mes ir aiškiname žmonėms ir pareiškimas išplatintas, bet žmonių baimė yra didesnė.
Ar yra duomenų apie masinius atleidimus?
Masinio reiškinio dar nėra, čia daugiau kaip „šliaužianti revoliucija“. Dėl akių kai kur pasikonsultuojama su profsąjunga, tačiau vėliau vis tiek priimamas sprendimas, kaip pigiau darbuotojų atsikratyti. Tačiau ko norėti iš įmonių, jeigu valdžios atstovams niekaip negalime įrodyti, kad Lietuvoje turėtų taip pat veikti ES direktyva dėl darbuotojų informavimo ir konsultavimo bei Darbo kodekso 47 str.: prieš priimant sprendimus, galinčius turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, dėl grupės darbuotojų atleidimo iš darbo, darbdavys privalo informuoti darbuotojų atstovus ir su jais konsultuotis dėl numatytų priemonių galimiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti. Ir tai turi būti daroma visais lygmenimis, taip pat ir nacionaliniu. Bet Lietuvoje dokumentuose yra vienaip, o realybė – visai kita.
Žinoma, dar nėra įsitvirtinusios (ypač vietinio kapitalo įmonėse) tradicijos tokiais atvejais kviesti darbuotojų susirinkimus, jau nekalbant apie kitokį žmonių informavimą apie situaciją.
Siekėme, kad akcininkai jaustųsi atsakingi, atvažiuotų, pasakytų žmonėms, kad štai tokia situacija, reiks priimti tokius ar kitokius sprendimus. Bet kai nėra atviro pokalbio, o žmogus pakviečiamas akis į akį ir jam pasiūloma išeiti, jis išsigąsta. Galvoja, jeigu paprieštarausiu dabar, tai nepakvies manęs dirbti, kai atsiras darbo ir pan.
Gaila, kad žmonės susitaiko su padėtimi, yra pasyvūs, o profsąjunginio, teisinio švietimo labai trūksta.
Kiek LMP pajėgi šioje, manytume, katastrofiškoje situacijoje ką padaryti? Ar į LMP pasiūlymus Vyriausybės veiksmų planui buvo atsižvelgta?
Padarėme, ką galėjome šioje situacijoje. Vyriausybėje yra priimtos „Rekomendacijos, kaip 2014–2015 metais įvairinti Lietuvos eksportą ir sumažinti nuostolius, patiriamus dėl Rusijos Federacijos paskelbto kai kurių prekių importo iš Europos Sąjungos ir kitų užsienio valstybių draudimo“. Kai kurios mūsų siūlytos priemonės įtrauktos į šį planą, pvz., prisimintas ES prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas . Tačiau norint į jį kreiptis, reikia įvykdyti tam tikras sąlygas: turi būti atleista daug tam tikro sektoriaus darbuotojų būtent dėl ekonominių priežasčių.
Tačiau, kaip jau įsitikinome per praeitą krizę, dauguma darbuotojų iš darbo išeina šalių susitarimu arba savo noru, todėl mes įspėjome, kad reikia kontroliuoti darbdavius. Raginome Vyriausybę, kad imtųsi tos kontrolės ar per Darbo biržą, ar per Valstybinę darbo inspekciją, nes jeigu yra krizė, ir valstybė savo pinigais remia verslą, tai ji gali pareikalauti ir vykdyti tam tikras sąlygas.
Na, yra į planą įtrauktas punktas „Stebėti grupinių atleidimų iš įmonių mastą“, bet kaip tas stebėjimas pasireikš? Sėdžiu kabinete ir stebiu? O kas konkrečiai ministerijose už tai bus atsakingas? To nėra numatyta.
Juk situacija yra ekstremali, neprognozuota, – vadinasi, riekia priimti ir atitinkamų sprendimų. Bet sprendimų nėra, vėl nebus įvykdytos sąlygos ir iš ES Globalizacijos fondo, vėl negalėsime gauti pagalbos žmonėms.
O štai siūlymas laikinai atsisakyti viešųjų pirkimų ir vykdyti tikslinius pirkimus superkant vietinę produkciją vaikų darželiams, globos namams, mokykloms ir kt., nesulaukė palaikymo. Mums sakoma, kad neva negalima pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo.
Paaiškėjo, kad darželius ir mokyklas maistu aprūpina gal keturios firmos, pasirinktos dėl mažiausios produktų kainos. Bet kodėl negalima patikrinti, kokius produktus mūsų vaikai valgo, ir ta proga „neįdėti“ į tą krepšelį ir mūsų lietuviškų produktų? Juk norint išspręsti situaciją galima pakeisti ir įstatymą ar priimti išimtinai krizinius sprendimus.
Taip pat plane yra numatyta plėtoti dėl sankcijų atleistų asmenų profesinį mokymą. Bet pasakykite man, į ką perkvalifikuoti iš pieno perdirbimo gamyklos atleistą asmenį Pasvalio rajone, kai ten Darbo birža skelbia esant tik penkias laisvas darbo vietas, o bedarbių – tūkstančiai. Siūlėme peržiūrėti ir pakeisti kai kurių Lietuvos darbo biržos vykdomų projektų tikslus nukreipiant ES lėšas darbo užmokesčio daliniam kompensavimui, perkvalifikavimui ar perdarbinimui tam tikrose įmonėse ar sektoriuose krizės laikotarpiu.
Dalyvavote susitikimuose Seime, su Premjeru, koks įspūdis liko? Ar yra pagrindo sakyti, kad Lietuvos maisto pramonės darbuotojai nebus palikti likimo valiai?
Iš pradžių iš viso buvo kalbama tik apie verslą, galvijus, bandas, o apie darbuotojus mes pirmieji pradėjome kalbėti. Prašėme, kad būtų įtraukta į rengiamą planą prievolė iš anksto informuoti darbuotojų atstovus ir su jais konsultuotis dėl atleidimų, bet net Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje mūsų nesuprato, kas tai yra. Mums buvo atsakyta: jeigu nesilaikoma Darbo kodekso, kreipkitės į Darbo inspekciją. Bet juk ši krizė – valstybinio masto, tai ir konsultacijos turi vykti nacionaliniu lygmeniu. Išeina, kad mums Darbo inspekcijai dabar reikia skųsti Lietuvos Vyriausybę?
Valstybė, užuot privertusi pelningų įmonių akcininkus palengvinti atleidžiamų darbuotojų situaciją (perdarbinimas, perkvalfikavimas ir pan.), užsikaria šią naštą ant savęs. Verslas, žinoma, nori išlaikyti tą pačią ar bent jau neženkliai sumažėjusią pelno maržą, o mes visi bendrais pinigais tą jo norą remiame: per mokesčių atidėjimus, visokių verslo forumų ir misijų organizavimą. Siūlėme, kad lengvatos būtų suteiktos toms įmonėms, kurios išsaugo darbo vietas, bet likome neišgirsti.
Reikia kalbėti apie tai, kur mes naudojame valstybės ir ES pinigus, turime kontroliuoti, kad viskas, kas parašyta, būtų vykdoma.
Esate ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) narė, ar Europos lygmeniu tai matoma kaip didelė problema, ką siūloma ar ketinama daryti? Kaip situaciją sprendžia kitos šalys?
ES kol kas pasirūpino daugiau vaisiais, o EESRK posėdžių vasarą nebuvo, rinksimės į pirmąjį posėdį rugsėjį. Bet galima pasimokyti iš to, kaip šalys elgėsi per 2009 m. krizę: pvz., vokiečiai, austrai neleido atleidinėti žmonių. O mes leidome atleidinėti darbuotojus. Emigravo daugybė žmonių, o paskui – bėda: nėra kvalifikuotų darbuotojų. Maža to, atleidinėjome juos be įspėjimo, be išeitinių. Kai apklausiau kolegas europiečius, kokie procesai vyko pas juos, tai jie iš viso nesuprato, kaip galima taip atleisti žmones – be oficialaus įspėjimo, be įspėjamojo laikotarpio, socialinio plano atleidžiamiems ir pan.
Deja, Europoje Lietuva jau tapo paskutinė pagal kolektyvinių sutarčių aprėptį. Nors Mastrichto kriterijuose socialinis dialogas įtvirtintas kaip instrumentas, ir tose šalyse, kur jis veikia iš tikrųjų, jis duoda vaisių visuomenei. Stebėtina, kad iš ES fondų socialiniam dialogui skatinti skiriama vis daugiau lėšų, bet dialogas silpnėja. Kokia tada ta „sąnaudų ir naudos“ analizė? Be to, vis dar jaučiamos politinės pastangos ir taip nebrandų socialinį dialogą dar labiau „nukenksminti“ – paversti jį pilietiniu dialogu, kuris turi visai kitus tikslus.
Kalbėjosi R.Motiejūnaitė-Pekinen