2014 m. liepos 2 d.
Lietuvos maistininkų bei Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos pateikė bendrus siūlymus ir nuomonę dėl atskirų Lietuvos Respublikos darbo kodekso teisinio reguliavimo klausimų vykdant projektą „Darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo teisinio-administracinio modelio sukūrimas”.
I dalis. Dėl Darbo kodekso bendrosios dalies
1.1.Kalbant apie Darbo kodekso apibrėžtis pritariame „darbuotojų kolektyvo“ sąvokos eliminavimui, „darbovietės“ sąvokos įvedimui.
1.2.Revizuojant Darbo kodekso principus pritariame, kad būtų nustatyti apribojimai taikant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principą. Tačiau įtvirtinant interesų konflikto draudimą tai neturi virsti draudimu darbuotojui dirbti pas darbdavio konkurentą.
1.3.Pritariame, kad būtų įtvirtintos privataus darbuotojų gyvenimo apsaugos taisyklės bei būtų nustatyta ne tik administracinė darbdavio atsakomybė už pažeidimus.
II dalis. Dėl kolektyvinių darbo santykių teisinio reguliavimo
2.1.Nepritariame Trišalės tarybos panaikinimui ar funkcijų susiaurinimui arba modifikavimui į ekonominę tarybą, nes Lietuvoje socialinė partnerystė nėra pakankamai išvystyta, todėl egzistuojantis trišalės socialinės partnerystės modelis turi išlikti, nes TDO teisinis reguliavimas įpareigoja valstybes nares vystyti trišalę socialinę partnerystę kol socialiniai partneriai bus pajėgūs dalyvauti dvišalėje socialinė partnerystėje.
2.2.Pritariame, kad būtų nustatytas darbdavių organizacijų teisinis statusas, įtvirtintas darbuotojų dalyvavimas įmonės valdyme kaip socialinės partnerystės forma bei aiškesnis informavimo ir konsultavimo procedūrų reglamentavimas nustatant atgrasančią sankciją už šių procedūrų pažeidimą.
2.3.Darbuotojų atstovavimo klausimais pritariame darbo tarybų veiklos susiaurinimui. Jeigu būtų svarstoma darbo tarybų veiklos kartu su profesinėmis sąjungomis galimybė, tai pritartume tik tuo atveju, jeigu bus aiškiai atribota šių subjektų kompetencija paliekant profesinėms sąjungos istoriškai priskiriamas funkcijas vesti kolektyvines derybas, skelbti streikus ir jeigu nebus sudarytos sąlygos darbo tarybų ir profesinių sąjungų tarpusavio konkurencijai kas tik silpnintų darbuotojų atstovavimą.
2.4.Pritariame profesinių sąjungų atstovavimo arba reprezentatyvumo kriterijų aukštesniu nei įmonės lygiu nustatymui, nes taip būtų pašalinta viena iš procedūrinių kliūčių deryboms dėl kolektyvinės sutarties aukštesniu nei įmonės lygiu.
2.5.Pritariame, kad reikia detalizuoti profesinių sąjungų lyderių apsaugą dėl diskriminavimo.
2.6.Pritariame, kad būtų nustatyta galimybė dalyvauti kolektyvinėse derybose kitiems asmenims (savarankiškai dirbantiems ar ekonomiškai priklausomiems). Taip pat pritariame kolektyvinių sutarčių registravimui ir streikų skelbimo liberalizavimui.
2.7.Nepritariame kolektyvinių sutarčių taikymui tik profesinių sąjungų nariams, nes tokia praktika taikoma tik tuose valstybėse kur narystė profesinėse sąjungose yra daugiau kaip 80 % visų dirbančiųjų. Tuo tarpu Lietuvoje taikant kolektyvines sutartis tik profesinių sąjungų nariams didžiajai daliai darbuotojų kolektyvinės sutartys nebūtų taikomos, o Darbo kodeksas yra orientuotas į tai, kad kuo daugiau dirbančiųjų darbo sąlygos būtų nustatomos vedant kolektyvines derybas ir pasirašant kolektyvines sutartis. Todėl siūlome, nepažeidžiant neigiamo asociacijų laisvės principo, reglamentuoti galimybę kolektyvinėje sutartyje derėtis dėl nuostatų taikomų tik profesinės sąjungos nariams.
2.8.Nepritariame lokautų įteisinimui, nes tai apsunkins teisės į streiką įgyvendinimą Lietuvoje, kuri šiandiena ir taip pagal teismų praktiką yra deklaratyvi. Tuo tarpu streikų skelbimo liberalizavimas taip pat reikšmingai nepalengvins teisės į streiką realizavimo galimybės, nes Lietuvos teismai šiandiena iš esmės nagrinėja ne streiko paskelbimo procedūrinius klausimus, o streiku keliamų reikalavimų turinį. Todėl siūlome tikslinti teismų kompetenciją nagrinėjant streiko teisėtumo klausimus.
III. Individualūs darbo santykiai.
XII sk. Darbo sutartis
3.1.Pritariame nekonkuravimo susitarimų teisinio reguliavimo nustatymui Darbo kodekse numatant kompensacijos dydį už nekonkuravimą, subjektų ratą ir pan.
3.2.Nepritariame terminuotų darbo sutarčių teisinio reguliavimo keitimui. Terminuotų darbo sutarčių teisinis reguliavimas ne kartą buvo keistas ir dabartinis reguliavimas atsirado atsižvelgiant į praktikoje masiškai paplitusius piktnaudžiavimus terminuotomis darbo sutartimis taip pažeidžiant darbuotojų socialines, darbo bei ekonomines garantijas. Tuo tarpu terminuotų darbo sutarčių skaičius tam tikra prasme ribojamas ir šiandiena, nes tik po trisdešimties dienų galima sudaryti terminuotą darbo sutartį su tuo pačiu darbuotoju. Tačiau tai nesukelia problemų darbdaviams likus vienai dienai iki sutarties termino pabaigos pakeisti darbo sutarties sąlygą dėl termino ir jį pratęsti. Todėl jeigu būtų apsispręsta riboti tik terminuotų darbo sutarčių skaičių, tai turėtų būti trumpinamas maksimalus terminuotos darbo sutarties terminas.
3.3.Neprieštaraujame naujų darbo sutarties formų reglamentavimui, bet tik įvertinus kiek šiandiena tai yra aktualu darbo santykių šalims Lietuvoje, nes dabar taip pat turime lanksčių darbo formų teisinį reguliavimą, kuriuo ne dažnai naudojasi darbo santykių šalys.
3.4.Pritariame susitarimo dėl papildomo darbo teisiniam sureguliavimui, nes šiandiena tai palikta tik teismų praktikai, kuri dažnai yra eklektiška ir nepastovi.
3.5.Nepritariame įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminų trumpinimui ir išeitinių išmokų mažinimui. Vien tik formalus šių nuostatų lyginimas su užsienio valstybėmis neatskleidžia tikrosios padėties, nes daugelyje Vakarų Europos valstybių šie klausimai reglamentuojami kolektyvinėmis sutartimis, kurių teisinės analizės niekas neatliko. Tuo tarpu lyginant Lietuvą su kitomis Rytų ir Vidurio Europos valstybėmis turi būti įvertinta šių valstybių įstatymais suteikiama bendra darbuotojų garantijų apimtis, o ne lyginamos pavienės nuostatos.
3.6.Darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl svarbių priežasčių atveju manome, kad dabartinis teisinis reguliavimas yra aiškesnis, nes pateikiamos pavyzdinis svarbių priežasčių sąrašas ir tai padeda užtikrinti darbo santykių stabilumą. Tuo tarpu atsisakius svarbių priežasčių pavyzdinio sąrašo šis klausimas būtų visiškai paliktas teismų jurisprudencijai, o tai nesuteiktų aiškumo nei darbdaviams, nei darbuotojams.
3.7.Nepritariame pirmenybės teisės likti darbe panaikinimui, nes tai yra papildoma garantija labiausiai socialiai pažeidžiamiems darbuotojams. Tuo tarpu Lietuvos verslo siekiamybė yra socialiai atsakingas verslas.
3.8.Nepritariame galimybei atleisti iš darbo, sumokant darbo užmokestį už įspėjimo laikotarpį, nes tokiu atveju būtų pažeista darbdavio pareiga siūlyti darbuotojui laisvas darbo vietas per visą įspėjimo laikotarpį. Todėl siūlome tai palikti darbo santykių šalių susitarimui.
3.9.Nepritariame darbo sutarties nutraukimo esant prieštaravimams panaikinimui, nes darbo santykiuose restitucija negalima. Todėl kyla klausimas kas bus daroma tais atvejais, kai darbo sutartis prieštarauja įstatymų nuostatoms, jeigu aptariamas darbo teisės institutas bus panaikintas.
3.10.Nepritariame darbdavio atsakomybės sušvelninimui kai uždelsiama atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Šiuo atveju yra teismų darbo problema, kad nagrinėja ilgai darbo bylas, o ne Darbo kodekse nustatyto teisinio reguliavimo dėl darbdavio atsakomybės kai uždelsiama atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Todėl šią problemą reikia spręsti teismų darbą reglamentuojančiuose teisės aktuose.
XII sk. Darbo laikas
3.11 Pritariame, kad būtų aiškiai sureglamentuotas darbo laiko normavimas, nes šiandiena netgi Darbo inspekcija neturi specialistų, kurie sugebėtų atlikti darbo laiko normavimą.
3.12.Nepritariame, kad būtų atsisakyta darbo laiko sutrumpinimo dėl kenksmingų veiksnių. Darbdaviai turi siekti, kad tokių veiksnių darbo vietose nebūtų, o jeigu tokie veiksniai egzistuoja, tai darbdaviui turi būti ekonomiškai nenaudinga tokius veiksnius darbo vietoje turėti, nes priešingu atveju tai neskatins darbdavių juos šalinti.
3.13.Nepritariame maksimalios darbo laiko trukmės panaikinimui, nes tai pailgins darbuotojų darbo laiko trukmę.
3.14.Nepritariame suminės darbo laiko apskaitos reguliavimo atsisakymui, nes suminė darbo laiko apskaita yra nenaudinga darbuotojui ir realiai skirta išvengti apmokėjimo už viršvalandinį darbą. Todėl suminė darbo laiko apskaita neturi būti visiškai liberalizuota, kad nebūtų pažeistos darbuotojų socialinės, darbo bei ekonominės garantijos.
3.15.Nepritariame viršvalandžių liberalizavimui.
XIV sk. Poilsio laikas
3.16.Pritariame, kad kasmetinės atostogos būtų skaičiuojamos darbo dienomis.
XV sk. Darbo užmokestis
3.17.Pritariame, kad būtų įvestos darbo normavimo taisyklės.
3.18.Pritariame, kad būtų peržiūrėtas apmokėjimas už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų nustatant minimalius apmokėjimo dydžius.
XVIsk. Darbo drausmė
3.19.Nepritariame drausminę atsakomybę sieti tik su atleidimu iš darbo dėl darbuotojo kaltės, nes palikus tik laisvos formos įspėjimą, kuris neturi jokios įtakos darbuotojo statusui nebūtų sudaryta galimybė užtikrinti darbo drausmę. Todėl siūlome dabar reglamentuotas drausmines nuobaudas pastabą ir papeikimą diferencijuoti pagal jų galiojimo laiką.
3.20.Taip pat nepritariame piniginės baudos, kaip drausminės nuobaudos rūšies įteisinimui, nes tai pažeistų teisingo apmokėjimo už darbą principą. Susidarytų situacija, kad darbuotojas galėtų negauti darbo užmokesčio ir dar liktų skolingas darbdaviui. Mažinti darbo užmokestį galima už neatliktą darbą. Tuo tarpu darbo drausmės pažeidimas nebūtinai reiškia, kad darbuotojas neatliko darbo.
XVII sk. Materialinė atsakomybė
3.21.Pritariame, kad būtų panaikintos visiškos materialinės atsakomybės sutartys ir nustatyti, kad materialinė atsakomybė yra išimtis, nes gamybinė ar komercinė rizika tenka darbdaviui.
3.22.Nepritariame, kad būtų panaikinta ribota materialinė atsakomybė, nes darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis ir dėl visiško nuostolių atlyginimo darbuotojui atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Todėl esant neatsargiai kaltės formai turi būti palikta ribota materialinė atsakomybė sureglamentuota Darbo kodekse, nes palikus vien tik galimybę teismams mažinti atlygintinos žalos dydį būtų pažeistas darbo santykių stabilumo principas, tai prieštarautų šio projekto autorių siekiui sumažinti eklektiškos teismų praktikos galimybę taikant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principą. Be to Lietuvoje nėra specializuotų darbo teismų, o materialinės atsakomybės klausimus perdavus vien tik bendros kompetencijos teismams dėl jų eklektiškos praktikos neliktų aiškumo materialinės atsakomybės klausimais.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos siūlymus galite rasti ČIA.