2014 m. gegužės 19 d.
Lietuvos migracijos politika man panaši į žinomo anekdoto veikėją, kuris nuolat ir įkyriai prašo Dievo malonės, kad leistų jam laimėti loterijoje… Kaip žinia, net ir Dievas turi kantrybę – kad išvengtų įkyruolio nepagrįstų maldavimų, jis net pasirodo nelaimėliui. O pasirodęs paklausia: „O loterijos bilietą ar nusipirkai, kad meldi laimėjimo?“
Tuo „loterijos bilietu“ aš laikyčiau Lietuvos politikų pasiryžimą imtis atsakomybės ir labai konkrečiomis priemonėmis suformuluoti savo politinę valią. Kol to nepadarys, mūsų politikai šioje srityje nieko nepasieks ir liks panašūs į minėtą anekdoto veikėją.
Kad be imigrantų ES neapsieis, žinoma jau seniai. Dėl gerovės sistemų funkcionavimo ES šalių populiacijos vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja, bet ji sensta. Kartu sensta ir darbo jėga, teikianti gerovės sistemai kraują – mokesčius. Ar iš gero gyvenimo, ar dėl tingėjimo, bet ES turtingų šalių šeimos nenori gimdyti vaikų. O „Eurostatas“ skaičiuoja: dėl to iki 2060 m. darbo rinka gali susitraukti 50 mln. darbo vietų. Kyla grėsmė pensijų, sveikatos ir socialinės apsaugos tvarumui. Štai kodėl toks dėmesys imigracijos klausimams skiriamas ES. Savaime suprantama, trauka į ES gerovės sistemą iš išorės (trečiųjų šalių) yra. Ten pat traukia ir žmonės iš ekonomiškai silpnų ES šalių. Ir vyksta ten ne bet kokia, o jau parengta darbo jėga. Į ES kasmet atvyksta apie 2 mln. imigrantų. Pažymėtina, kad iki 2007 m. imigrantai kasmet sudarydavo net 80 proc. viso ES gyventojų prieaugio. 2012 m. ES dirbo 33,3 mln. užsieniečių, iš jų 12,8 mln. buvo atvykę iš kitų ES šalių. Kasmet apie 0,8 mln. užsieniečių suteikiama vienos iš ES šalių pilietybė. Na, ir kaip po to negirti imigrantų, jeigu padėtis ES tokia rimta?
Tačiau pastaruoju metu net ir turtingos ES šalys ėmė rodyti pirmuosius nepasitenkinimo ženklus pašalpų turistais, atvykstančiais iš neturtingų ES šalių. Iš pradžių į tai sureagavo Jungtinė Karalystė, vėliau prie jos prisijungė Vokietija. Tik laiko klausimas, kada apie tai prašneks ir kitos turtingos ES narės. Ko gero, pirmosios sureagavo tos, kurios skaičiuoja savo pinigus. Niekaip negaliu pamiršti ir neseno atvejo, kai 2012 m. iš Anglijos emigravo keliais šimtais daugiau nei 2011 m. mokyklą baigusio jaunimo. Jungtinės Karalystės politikai sureagavo iškart: „Turi būti rastas atsakymas, kodėl šalis nesugeba išlaikyti savo talentų, kuriuos pati užaugino ir išugdė“. Pasitvirtino sena tiesa: turtingi visuomet skaičiuoja. O neturtingi? O mes?
Pasverkim. Štai Ekonominės migracijos politikos gairėse įvardijamas emigracijos „gėris“: „Emigracija turi ir teigiamų padarinių: dalis išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių įgyja išsilavinimą žinomose užsienio mokymo įstaigose, įgauna naujos patirties darbo rinkoje, patobulina kvalifikaciją, piniginėmis perlaidomis iš užsienio remia Lietuvoje likusius gyventi giminaičius ir kitus asmenis – tai prisideda prie vidaus vartojimo augimo, bendro gyvenimo lygio kilimo šalyje“. Tiek susižavėjome šiuo „gėriu“, kad dabar net sustot nebeišgalim: septynis kartus viršijame pasaulinį migracijos vidurkį.
Ko gero, realiausias dalykas tarp išvardytų – piniginės perlaidos. O įgyta svetur patirtis, kaip rodo praktika, mūsų darbdaviams nereikalinga. Reemigrantai puikiai jaučia savo vertę ir nenori žeminti savo atsigavusio orumo siūlomais lietuviškais atlyginimais. Darbdaviams reikia pelno ir geriau – kuo didesnio, o tą įmanoma pasiekti esant paklusniems, bijantiems ir nereikalaujantiems darbuotojams… O 2012 m. privačių asmenų siunčiamos perlaidos į Lietuvą sudarė daugiau kaip 4 mlrd. litų ir prilygo 3,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Beje, palyginti su 2011 m., perlaidos sumažėjo 16 proc. Tačiau perlaidos, ko gero, – vienintelis teigiamas emigracijos rodiklis. Ir vienintelis realus mano minėtose gairėse išvardytas dalykas. Bet ir perlaidos į Lietuvą ims mažėti, nes emigravusieji pas save persiveš savo šeimos narius – neliks kam siųsti. Taigi tai – laikini ir nepatikimi pinigai. Ir skirti jie emigrantų šeimų nariams – ne valstybei. Todėl papildysiu emigracijos „pliusų“ vaizdelį, kaip sako vienas Seimo narys, argumentais, apie kuriuos garsiai nekalbama. Emigracija leidžia dirbtinai sumažinti nedarbą, „taupo“ draudimo nuo nedarbo fondą, taip pat kitas valstybinio socialinio draudimo fondo lėšas, leidžia darbdaviams nedidinti atlyginimų, sudaro galimybę politiškai neskausmingai „nuleisti“ susikaupusį nepasitenkinimo garą visuomenėje ir užtikrina Seimo nariams ramią kadenciją Seime.
Tuo pat metu Migracijos gairėse pakankamai gerai įvardyti emigracijos sukeliami neigiami padariniai: mažėja gyventojų skaičius ir keičiasi jų struktūra, didėja ekonominė ir socialinė našta darbingo amžiaus gyventojams, atsigaunant ekonomikai ima trūkti darbo jėgos tam tikruose sektoriuose, vyksta protų nutekėjimo procesas. Šį sąrašą taip pat pratęsiu, nes emigracija niekais paverčia visas valstybės investicijas, kurias ji skyrė savo piliečiams: prarandama ne šiaip darbo jėga, o kvalifikuota darbo jėga, prarandamas intelektualinis valstybės potencialas, prarandami mokesčiai į valstybės biudžetą ir valstybinį socialinio draudimo fondą, aukštosios mokyklos parengia specialistus kitoms valstybėms. Kitaip sakant, valstybė dirba tuščiom apsukom. O to pasekmė – visuomenėje auga nedarbas, socialinė atskirtis, eižėja tautos vieningumas, siekiama prievarta primesti vertybes, kurios su Tautos tradicijomis neturi nieko bendro, todėl stiprėja nepasitikėjimas valstybe, jos politine sistema ir politikais, blogėja valstybės demografinė padėtis – Tauta greičiau sensta, vyksta ne tik teorinė, bet ir faktinė šeimos degradacija, emigrantai reikalauja teisės turėti antrą pilietybę, viešasis sektorius vis labiau tampa nepatikimas, o privatus orientuojasi tik į pelnus, rinkimai į valstybinės valdžios struktūras, pakeitus partijų finansavimo įstatymą, vis labiau tampa beprasmiu formalumu, politikai ir masinės informacijos priemonės iš žmonių sąmonės išplauna paskutines valstybės bei Tėvynės sąvokas ir sampratas. Palaipsniui tampame kažkokia neaiškiai apibrėžta teritorija, kurioje gyvena ne piliečiai, o vien vartotojai. Esame stipriai ligoti.
Jau ir juokas neima: kas norės ginti gyvenimui netinkamą (dėl emigracijos), žmonių ignoravimo (vykdoma politika) ir išnaudojimo (darbdaviai) simboliu tapusį žemės gabalą, jeigu staiga to rimtai prireiktų? Ar tie, kas emigravo, ar tie, kas liko, bet buvo nuolat ujami, išnaudojami ir negirdimi? Dėl ko jie turėtų aukotis: dėl darbdavio, juos nuolat lydinčio skurdo ar dėl nuo netvarkos pabėgusių į užsienį vaikų? O gal į priekines gynėjų eiles stos politikai su darbdaviais, nes jie tikrai turės ką prarasti? Kol kas šie klausimai retoriniai, bet pirmiausiai skirti tiems, kam suteikta teisė spręsti žmonių likimus (akivaizdu, kad kartu ir valstybės ateitį bei likimą). Reaguokite dabar, kol nevėlu – darykite protingas ir būtinas politines bei ekonomines korekcijas, kad žmonės pagaliau pasijustų reikalingi savo Tėvynei. Vis labiau įsitikinu mokslininkų žodžių teisingumu, kai jie suformulavo ekonominės emigracijos dėsnį: emigracija – radikaliausia protesto forma, reiškianti, kad žmonės nesutinka su šalyje vykdoma politika. O imigracija reiškia, kad žmonės pritaria ir palaiko vykdomą politiką, nes vyksta trauka į valstybę.
Štai vienas profesorius, Seimo narys yra tos nuomonės, kad valstybė į žmogų investuoja apie 200 tūkst. litų, kol jis tampa kvalifikuotu darbuotoju. Tam panaudojama valstybės dispozicijoje esanti visa būtina infrastruktūra (lopšeliai, darželiai, mokyklos, universitetai, bibliotekos, poliklinikos, ligoninės, teatrai, kinai, dėstytojai, specialistai, jų atlyginimai, keliai, transporto sistema ir kt.). Pradėję dirbti namie, šie žmonės, kurdami šalies BVP, mokesčiais grąžina valstybei turėtas išlaidas ir atneša pajamas. O jeigu šie žmonės neatsigręždami ir visam laikui emigruoja?
Migracijos situacija Lietuvoje žinoma. Bet dabar atsirado gudruoliukų, kurie visuomenei ėmė teikti dozuotą arba dalinę informaciją apie migraciją. Vieni pateikia situaciją Lietuvoje nuo 2000 m., kiti – nuo 2004 ar net nuo 2007 m. Kodėl tokiomis „porcijomis“? Aišku viena, skaitytojui susidaryti bendrą vaizdą ir suprasti tokią informaciją kaskart tampa vis sunkiau. Bandau ištaisyti padėtį. Mano kaupiama statistika rodo, kad nuo 1990-ųjų pradžios iki 2013-ųjų pabaigos iš Lietuvos emigravo 834 117 žmonių, o per tą laiką į ją imigravo 153 477. Iš antro skaičiaus reikia atimti atvykusius užsieniečius. Manyčiau, kad migracijos balansas (praradimas Lietuvai) sudarytų apie 700 tūkst. žmonių. Padauginkim iš 200 tūkst. litų ir gausim galimus Lietuvos valstybės nuostolius, patirtus dėl emigracijos. 140 mlrd. litų! Suma įspūdinga. (Priminsiu, kad valstybės skola, 2012 m. duomenimis, sudarė „tik“ 47 mlrd. litų.) Taigi dėl savo provincialumo ir kvailumo 25 metus švaistėme ir taškėme savo resursus – nemokamai perleidome „badaujančiam“ pasauliui. Ir dar sakom, kad mes neturtingi?! Šie nuostoliai – tai paminklas mūsų politikų nepagarbai valstybei, pilietiniam mūsų neišprusimui, neūkiškumui ir neveiklumui.
Ir tik nereikia čia priminti arba prikišti ES struktūrinių fondų lėšų, kurias Lietuva gauna iš Briuselio. Tai – ne ta opera ir visiškai kita jos arija. Struktūriniais fondais naudojasi visos ES narės – ir turtingos, ir ne. Šią paramą mes būtume gavę bet kuriuo atveju – net ir tuo, jeigu iš Lietuvos nebūtų emigravęs nė vienas žmogus.
Jau gerą dešimtmetį kartu su profesoriumi Boguslavu Gruževskiu propaguojame tai, kad migrantų darbą naudojančios valstybės turėtų kompensuoti juos parengusioms šalims už darbo jėgos resursų paruošimą. To reikalauja elementari laisvosios rinkos logika, pagal kurią viskas yra įvertinta pinigais. Bet tik dabar pradedu išgirsti, kad šie pasiūlymai jau yra verti dėmesio. Na, ką gi – dar koks 10 metų ir pradėsime kažką gauti. Tik nebebus kam tuo kažkuo naudotis – Lietuvoje mūsų liks ne tiek jau ir daug. „Eurostatas“ prognozuoja, kad emigruojančiųjų iš Lietuvos bus daugiau nei į ją atvykstančiųjų iki pat 2035 m. Ar tik tokia padėtis netampa nacionaliniu lietuviško požiūrio ne tik į migraciją, bet ir į valstybės ateitį ypatumu (bruožu)?
Perspausdinta iš RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNOS Nr.24