VIDURINĖ KLASĖ LIETUVOJE IŠLIEKA MENKA
2012 m. spalio 26 d.
Kadenciją baigianti valdžia savo darbo pradžioje žadėjo stiprinti
viduriniąją klasę, bet ši ne tik neišsiplėtė ir nesustiprėjo, greičiau
atvirkščiai – susitraukė. Kalta krizė? Ekspertai sako: taip, didžiąja
dalimi – ji, bet ne vien. Štai kaimyninėse Lenkijoje ir Estijoje krizė
viduriniajai klasei nepakenkė. Estų vidurinioji klasė, specialistų
manymu, pastaruoju metu netgi sustiprėjo.

Svarstant, kuriuos žmones ir kokiais kriterijais remiantis reikėtų
laikyti viduriniąja klase, ekonomikos ir sociologijos ekspertų nuomonės
išsiskiria. Vieni atsižvelgia tik į pajamas, kiti įtraukia tokius
kriterijus kaip išsilavinimas, savęs priskyrimas klasei ir pan. Vieniems
atrodo, kad viduriniajai klasei reikėtų priskirti žmones, kurie gauna
2–2,5 tūkst. Lt per mėnesį, kitiems – net 7–8 tūkst. Lt. Treti primena,
kad svarbu nepamiršti ir konkrečios vietovės: Vilniuje, norint atitikti
viduriniosios klasės standartą, reikia turėti daugiau pajamų nei
mažesniuose miesteliuose.

Vis dėlto apibendrinant galima būtų
pasakyti, kad vidurinioji klasė – tai žmonės, gaunantys tokio dydžio
pajamas, kurios leidžia nesukti galvos, kaip patenkinti pagrindinius
poreikius, ir dar atlieka pramogoms, kelionėms į užsienį, santaupoms ir
pan.

„Manyčiau, tai yra žmonės, kurie turi arba nuolatinį darbą, ar savo
verslą, teikiančius reguliarias pajamas, ir kurie nepriklauso nuo
valstybės malonės – jiems nereikia nei pašalpų, nei paramos kita forma.
Jų pajamų standartas turi būti toks, kad gyventų oriai ir negalvotų,
kaip sutaupyti duonai kasdieninei“, – teigia finansų analitikas Gitanas Nausėda.

„Vidurinioji
klasė koncentruojasi maždaug ties vidutinėmis pajamomis, tačiau svarbu
ne tiek vidutinės pajamos, kiek jų pakankamumas. Tai pajamos, kurios
užtikrina tinkamą gyvenimo lygį, atitinkamą vartojimą, tam tikrą
atostogų, laisvalaikio leidimo standartą. Tai yra pagrindinis
viduriniosios klasės bruožas“, – teigia Darbo ir socialinių tyrimų
instituto vadovas Boguslavas Gruževskis.

Mokslininkas
pabrėžia, kad vienų žmonių poreikiai, kuriuos jie siekia patenkinti,
yra mažesni, kitų – didesni: „Svarbu ne tiek, ar vidurinioji klasė
didėja, ar mažėja, o žmonių, [kurie gali priklausyti ir kitai klasei],
pasitenkinimas. Aišku, labai panašu, kad ta vidurinioji klasė, kaip ją
apibrėžėm, sutampa su tuo pasitenkinimu.“

Tad nors gaunantieji
vidutinį atlyginimą nėra tolygu viduriniajai klasei ir praktiškai
neįmanoma nustatyti, kokias pajamas gaunantys žmonės jai priskirtini,
darbo užmokesčio augimas ar mažėjimas gali atskleisti ir minėtos klasės
stiprėjimo ar silpnėjimo, plėtimosi ar siaurėjimo tendencijas.

Lietuvoje realusis darbo užmokestis neauga

Šią
savaitę SEB banko paskelbta Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalga
optimizmo Lietuvos viduriniosios klasės atžvilgiu nekelia. Mūsų šalyje
ir toliau išlieka darbo užmokesčio mažėjimo tendencija, tuo metu
Latvijoje ir Estijoje jis auga.

Nuo 2010 m. pradžios, kai Estijoje
darbo užmokestis pradėjo didėti, vidutinis darbo užmokestis iki
mokesčių padidėjo 19 proc. Atsižvelgiant į vartojimo prekių kainų
pokyčius, realusis darbo užmokestis ūgtelėjo 6,7 proc.

Latvijoje
nuo tada, kai nuosmukio kreivė pasiekė žemiausią tašką, vidutinis darbo
užmokestis iki mokesčių padidėjo 11 proc., o realusis darbo užmokestis –
2,5 proc.

Didžiausią pajamų nuosmukį iš Baltijos šalių patyrė Lietuva
– per laikotarpį nuo 2008 metų antro ketvirčio iki to paties šių metų
ketvirčio realusis darbo užmokestis po mokesčių sumažėjo 14,3 proc.

Kiek kalta krizė, kiek – pati valdžia?

Ekspertai antrina statistikai – siekio stiprinti viduriniąją klasę kadenciją bebaigiančiai valdžiai nepavyko.

„Jeigu
spręsime apie viduriniosios klasės augimą per pajamų prizmę, tai
vidutiniškai tų pajamų lygis neišaugo, realus darbo užmokestis net
sumažėjo, todėl nėra pagrindo kalbėti, kad išsiplėtė viduriniosios
klasės ribos“, – sako B. Gruževskis.

Vidurinioji klasė Lietuvoje
ne tik nesiplečia, bet dėl emigracijos ir traukiasi. „Beveik 70 proc.
emigrantų yra žmonės, kurie turėjo užimtumą. Galbūt tai labiau
viduriniosios klasės apatinė dalis, bet vis tiek galima sakyti, kad iš
Lietuvos labiausiai išvažiuoja vidurinioji klasė“, – tvirtina B.
Gruževskis.

Finansų analitikas G. Nausėda sako, kad ekonominė
krizė daugelyje valstybių „išplauna“ viduriniąją klasę, ypač tose,
kuriose ji dar nėra iki galo susiformavusi.

„Tarp tokių šalių yra
ir Lietuva. Žinoma, būtų galima samprotauti, ar valdžios kryptingesni
veiksmai nebūtų padėję tai klasei, jei ne suklestėti, tai bent jau
atsilaikyti prieš tos krizės smūgius. Manyčiau, kad vis dėlto labiau
objektyvios priežastys – ekonomikos nuosmukis ir lėtas atsigavimas –
lėmė, kad jei vidurinioji klasė šiuo metu ir yra, tai ji daug menkesnė,
silpnesnė nei išsivysčiusiose Vakarų valstybėse“, – teigia G. Nausėda.

Jo
manymu, viduriniosios klasės stiprinimui pasitarnautų politika,
orientuota į smulkųjį ir vidutinį verslą, jo skatinimą, maža mokesčių
našta, užsienio investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimui palanki
aplinka: „Per pastaruosius keletą metų buvo vykdoma atvirkštinė
politika, tik aš norėčiau apginti dabartinę Vyriausybę: ji tai darė ne
iš malonumo, o tiesiog gyvenimas vertė tai daryti – didinti mokesčių
naštą, mažinti viešąsias išlaidas ir, aišku, tai nepasitarnavo
viduriniosios klasės progresui“.

Darbo ir socialinių tyrimų
instituto vadovas B. Gruževskis pripažįsta, kad krizė turėjo labai
neigiamą įtaką, bet tvirtina, kad vien jai visos kaltės suversti
negalima.

„Jeigu palyginsim, kiek išaugo vidutinės pajamos kitose Baltijos šalyse,
tai matom, kad 2007–2010 metais, per sunkiausią krizės laikotarpį,
vidutinės metinės pajamos, neatskaičius mokesčių, verslo įmonėse (pagal
„Eurostat“ statistiką) Lietuvoje išaugo apie 490 eurų, kai Latvijoj jos
išaugo tris kartus daugiau, nors Latvija
turėjo žymiai didesnę krizę. O Estijoje išaugo šešis kartus daugiau.
Mes 2007 metais buvom nuo apačios penktoje vietoje pagal šitą rodiklį,
bet nusmukom į trečią vietą nuo apačios, – sako B. Gruževskis. – Krizė
tikrai apsunkino ekonomikos augimą, tačiau negalima sakyti, kad nebuvo
galimybių vienaip ar kitaip stiprinti ir viduriniąją klasę, ir vidutinį
vartojimo lygį.“

Naujoji valdžia dar labiau žlugdys viduriniąją klasę?

Finansų
analtikas G. Nausėda teigia, kad jam nevisiškai aišku, „kaip siūlo
spręsti problemą opoziciškai nusiteikę [ir Seimo rinkimuose po pirmojo
turo pirmaujantys – LRT.lt] politikai, kurie galvoja, kad viduriniąją
klasę galima sukurti perskirstant visuomenės pajamas, įdiegiant
progresinius mokesčius ir pan.“

G. Nausėdos nuomone, tokie
mėginimai galutinai sužlugdytų viduriniąją klasę: „Tos visos progresijos
kaip tik viduriniajai klasei veikiausiai ir atsilieptų. Dabar bus ne
taip lengva ją atkurti. Matyt, reikės daug metų ekonomikos augimo,
atsigavimo, kol mes vėl galėsime kalbėti, jog Lietuvoje formuojasi bent
kiek pajėgesnė vidurinė klasė“.

Vis dėlto B. Gruževskis siūlymus
įvesti progresinius mokesčius vertina palankiai. „Aukštesnė minimali
alga, tam tikri progresiniai mokesčiai tikrai gali išplėsti tos
viduriniosios klasės ribas. [Pajamų] pasiskirstymas būtų šiek tiek
tolygesnis. Minimalaus mėnesinio atlyginimo prieaugis, jeigu dar
aktyviai būtų reformuojama socialinė parama, padidinant žmonių
suinteresuotumą imtis mažiau apmokamo darbo, ir būtų griežtai
kontroliuojama šešėlinė ekonomika, šešėlinis užimtumas, manau, turėtų
tarnauti viduriniosios klasės ribų išsiplėtimui, ypač iš apačios“, –
sako B. Gruževkis.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovo
teigimu, Vyriausybė, kuri ateis, pirmiausia turi rūpintis
investicijomis, kurios skatintų naujų gerai apmokamų darbo vietų kūrimą:
„Be gerai apmokamų naujų vietų Lietuva neturi ateities. Reikia nuo ryto
iki vakaro dirbti prie to, kaip pritraukti investicijas, kurios
pritrauks aukštąsias technologijas, dėl kurių atsiras naujos gerai
apmokamos darbo vietos. Kam verslai, kurie negeneruoja aukštų pajamų,
aukštesnių galimybių užimtumui?“

Vertėtų lygiuotis į estus

Lygindami Lietuvos situaciją su kitomis Baltijos šalimis ir kaimynine Lenkija, pašnekovai sako, kad Estijoje ir Lenkijoje viduriniosios klasės padėtis – kur kas geresnė.

„Manau,
kad Latvijoje vidurinioji klasė smarkiai nuo mūsiškės nesiskiria, nors
ją nelengva apibrėžti, bet manyčiau, kad pagal savo apimtį ir lyginamąjį
svorį yra kažkas panašaus. Estijoje, kadangi reformos prasidėjo daug
anksčiau, pavyko pritraukti užsienio investicijų, tarptautinių užsienio
bendrovių, kurios, galima sakyti, lėmė gerai apmokamų darbo vietų
atsiradimą (dėl to ir vidutinis darbo užmokestis Estijoje didesnis),
todėl galima kalbėti, kad ten vidurinioji klasė gerokai pajėgesnė negu
pas mus.

Pagaliau ir estų mentalitetas yra ganėtinai į verslą
orientuotas, ir jie pakankamai greitai persiorientavo nuo sovietinės
ekonomikos pilkos kasdienybės prie verslo kelio“, – teigia G. Nausėda.

„Estijoje
labai gerai matom harmoningą vidutinių pajamų prieaugį. Šitas rodiklis
tikrai leidžia teigti, kad ten viduriniosios klasės padėtis yra
stipresnė ir jos ribos yra platesnės“, – pritaria ir B. Gruževskis.

B. Gruževskio teigimu, Lenkijoje platesnę viduriniąją klasę lemia mažesnė pajamų diferenciacija.

„Lenkijoje
vidutinės pajamos nelabai pasikeitė per pastarąjį krizės laikotarpį,
tačiau ten yra mažesnė diferenciacija tarp pajamų. Tokiu būdu jie gauna
platesnę vidurinę klasę. Prieš porą metų buvo atlikti tyrimai, kurie
parodė, kad Lietuvoj skirtumas tarp vadovo ir sekretorės pajamų yra
aukštesnis nei Vokietijoj ir Lenkijoj. Lyginant šias tris šalis Lenkijoj
buvo žemiausias skirtumas, o Lietuvoj – aukščiausias. Lenkijoje
pakankamai aukštos pensijos. Visa tai lemia, kad žmogus, priklausydamas
mažesnių pajamų grupei turi aukštesnį vartojimą“, – sako B. Gruževskis.

G.
Nausėdos nuomone, Lenkijoje vidurinioji klasė yra tradiciškai stipri:
„Sakyčiau, dar nuo tų laikų, kai Lenkija buvo sovietinėje zonoje, jos
žemės ūkis, smulkioji prekyba klestėjo, ir tai padėjo pagrindus
vidurinei klasei susiformuoti. Nežinau, į kurią iš šių šalių [Lenkiją ar
Estiją] reikėtų lygiuotis. Sakyčiau, Lenkija savo istorine patirtimi
skiriasi nuo Lietuvos. Todėl gal tiesiogiai jos kopijuoti ir nederėtų.
Bet Estija iš tiesų yra patrauklus ir pasimokyti vertas pavyzdys“.

Puoselėti viduriniąją klasę politikams apsimoka

Kad
Estijoje ir Lenkijoje yra, jei ne plati vidurinioji klasė, tai bent jau
savo gyvenimu patenkinta dauguma, liudija ir praėjusiais metais abejose
šalyse vykę parlamento rinkimai. Tiek lenkai, tiek estai perrinko iki
tol valdžiusius politikus.

2011 metų kovą Estijos parlamento
(Riigikogu) rinkimuose valdančiajai centro dešiniųjų koalicijai
priklausančios partijos gavo vietų netgi šešiomis daugiau nei
ankstesniuose rinkimuose. Tad Andrusas Ansipas Estijos vyriausybei vadovauja jau nuo 2005 metų balandžio.

Lenkijoje
2011 metų spalį parlamento rinkimus Lenkijoje laimėjo valdančioji
centro dešiniųjų „Pilietinė platforma“ su premjeru Donaldu Tusku
priešakyje. Jis Lenkijos Ministrų Kabinetui vadovauja nuo 2007 m.
lapkričio 16 d.

„Nesu tiksliai įvertinęs šių pokyčių, bet a priori
galiu teigti, kad tai [valdžios perrinkimas] gali būti susijęs su
pakankamai stipria viduriniąją klase.
Harmoningas pajamų prieaugis
Estijoje, darbo užmokesčio Lenkijoje skirtumų nedidėjimas, galima
sakyti, sąlygoja, kad žmonės yra patenkinti ir todėl juos galima
tapatinti su viduriniąja klase – tas sluoksnis yra platesnis ir gali
daryti įtaką rinkimų rezultatams“, – sako B. Gruževskis.

Jurgita Kuzmickaitė

www.lrt.lt


www.lrt.lt