2012 m. rugsėjo 18 d.
2006 m. žurnalas „Business Week“, remdamasis tais pačiais metais paskelbtais tyrimo, kurį atliko Didžiosios Britanijos Lesterio universitetas, duomenimis, Butaną įvertino kaip laimingiausią valstybę Azijoje ir aštuntą tarp laimingiausiųjų pasaulyje. Remiantis kelerių metų „Eurobarometro“ tyrimų duomenimis, lietuviai jaučiasi vieni nelaimingiausių Europoje, o Jungtinių Tautų vaikų fondo UNICEF atliktas tyrimas parodė, jog lietuvių vaikai – Europoje patys nelaimingiausi.

Komentuodamas šiuos duomenis, „Vaikų linijos“ vadovas psichologas Robertas Povilaitis („Lietuvos rytas“, 2011-06-06) atkreipė dėmesį į vieną svarbų UNICEF tyrimo aspektą: Lietuvoje tėvai su savo vaikais per dieną vidutiniškai bendrauja vos 7 minutes, o tai – tragiškai mažai. Juk, remiantis kitais tyrimais, statistiškai daug daugiau laiko praleidžiama prie televizoriaus ar naršant socialiniame tinkle „Facebook“. Todėl priežastis – tikrai ne ekonominiai sunkumai (tėvai visą parą lenkia nugarą, kad vaikams nupirktų geresnių daiktų), o kažkas kita. R. Povilaičio manymu, paprasčiausias dėmesys vaikams svarbiau nei nauji daiktai.

Tai, kad laimės nerandame ir emigravę, rodo to paties Lesterio universiteto atliktas ir Lietuvoje pristatytas tyrimas apie emigracijos ir laimės santykį. Spalį Lietuvoje viešėjęs Didžiosios Britanijos Lesterio universiteto profesorius dr. Davidas Bartramas tikino, kad emigrantai, išvykę į svečias šalis ieškoti laimės, iš tiesų išsiveža savo šalies laimės indeksą, todėl jaučiasi nelaimingesni nei turtingų šalių gyventojai. Be to, žmonės, emigravę vien dėl ekonominių priežasčių, net uždirbdami tiek pat, kiek tos šalies gyventojai, niekada nesijaučia patenkinti savo pajamomis.

Susidaro įspūdis, kad lietuviai tiesiog jau išsiugdė įprotį būti nelaimingi. Deja. Tai būdinga ne tik mums. Amerikiečių žurnalas „Newsweek“ yra skyręs visą numerį temai „Pagalvokime, kas jus padarytų laimingą?“ ir bandė surasti atsakymą, kas yra laimė. Verta įdėmiai įsiklausyti, nes greičiausiai atpažinsime patys save.

Taigi, kaimyno doleris žalesnis. Anot „Newsweek“, labai dažnai sakoma, kad jeigu būčiau turtingas, skraidyčiau po pasaulį, pirkčiau ką tik panorėčiau ir gyvenčiau dainuodamas. Teisingai? Nieko panašaus. Pastaruoju metu daugybė tyrimų parodė netikėtą dalyką: kai pajamos patenkina pagrindinius žmogaus poreikius, pinigai jam nebekelia džiaugsmo. Čiuopdamas kišenėje išsipūtusią piniginę, jis pradeda dairytis į šonus. O kaip gyvena kaimynas? Čia prasideda sena daina, esą kaimyno doleris žalesnis. Gal laimę garantuoja lėtas ir ramus gyvenimas? Mažiau dirbsime, daugiau ilsėsimės ir tapsime laimingesni? Tokias prielaidas mokslininkai iškart atmeta. Didžiosios Britanijos Lesterio universiteto Psichologijos mokykla konstatavo, kad darbomanė Amerika pasaulio laimingiausiųjų sąrašuose užėmė 23 vietą ir gerokai pralenkė „pliažinę“ Prancūziją, kuri našlaitiškai šniurkščiojo 62 vietoje. Išvada akivaizdi – laimės tyrėjai vieną po kito laužo nusistovėjusius stereotipus: ilgainiui mums nepadės nei kilimas karjeros laiptais, nei šeimos gyvenimo malonumai, nei arkliška sveikata. Negi laimės nėra?

Oscaras Wilde’as yra pasakęs: „Mūsų gyvenime yra dvi tragedijos. Viena – kai negauni, ko nori, o kita – kai gauni.“ Antroji blogesnė. Tai – tikra tragedija. Todėl amerikiečių žurnalistai, apklausę daugybę psichologų, sociologų, ekonomistų ir kitokių specialistų, padarė štai tokią išvadą: kad suvoktume, kur slypi laimė, turime prisiminti, kad žmogaus prigimties esmė – patirti malonumą. Iš pirmo žvilgsnio viskas akivaizdu, paprasta ir net banalu. Bet reikalas tas, kad mūsų norai veikia sudėtingiau, nei mums patiems atrodo. Seksas, pinigai, šlovė, valdžia, žinios – tai tik kelios to kuro sudedamosios dalys, kurių reikia mūsų viduje esančiam reaktoriui. Noras patirti malonumą ir pasitenkinimą lemia visą mūsų gyvenimo eigą, visus džiaugsmus ir kančias. Kai nepavyksta pasiekti to, ko norime, nusimename, o sėkmingas bandymas, atvirkščiai, pakelia nuotaiką.

Laimės viršūnė – tai jausmas, kuris užvaldo tą akimirką, kai susitinka noras ir jo išsipildymas. Ką tai turi bendro su laimės ekonomika? Tiesiog tai reiškia, jog reikia labai norėti ir siekti, kad tai išsipildytų, – tokie žmonės ir tokios bendruomenės ir yra pajėgios kurti laimės ekonomiką.

Komentarai

Psichologas Marius Daugelavičius: „Jeigu pažvelgtume į statistiką, didesnė dalis lietuvių išties jaučiasi nelaimingi. Tačiau žmogaus laimės kiekis mažai susijęs su ekonomika. Pasaulyje atlikta tyrimų, rodančių labai paradoksalų dalyką: laimingiausi žmonės gyvena Nigerijoje. O tai – viena skurdžiausių pasaulio valstybių. Todėl ir peršasi išvada, kad laimės kiekis mažai susijęs su ekonominiais ir materialiais dalykais.  Ekonominis progresas toli gražu laimės negarantuoja. Šalyse, kuriose žmonės užsispaudę, kur didelė kontrolė, kur mokoma, kaip reikia gyventi, ir ribojama mokslo laisvė, laimės indeksas yra mažesnis. Žmonių laimė susijusi su jų emocine savijauta, su tuo, kaip jie išreiškia savo emocijas, kiek sau leidžia džiaugtis, mylėti, jausti žmonių artumą, bendrauti, suartėti su kitais žmonėmis, išpildyti savo svajones, daryti tai, kas jiems patinka. Šios kategorijos laimės indeksui kur kas svarbesnės nei materialūs dalykai. Žmogus, kuris turi namą, automobilį ir gerą darbą, bet jaučiasi sėdintis ne savo lėkštėje, darantis ne tai, ką mėgsta, ne tai, kas jam patinka, ir ne tai, kam jis talentingas, jeigu jis atitolęs nuo kitų žmonių ir savo šeimos, bet kokiu atveju jis bus nelaimingas. Kiek įtakos laimingi ir nelaimingi žmonės turi ekonomikai? Tai nevienareikšmis klausimas. Ekonomika daugiau susijusi su tuo, kiek žmonės daro tai, ką reikia. Pareigingas žmogus ignoruoja savo emocinę būseną, jis pabrėžia, kad turi padaryti tai, ką turi. Emociškai nelaimingas žmogus neretai savo dėmesį nukreipia į karjerą ir kitus darbinius dalykus. Ir dažniausiai būna taip, kad, matuojant laimės emocinį indeksą, karjeristai atsiduria labai žemai. Bet čia slypi paradoksas: emociškai nelaimingas žmogus sukuria daugiau materialių ekonominių vertybių. Vėliau, žinoma, viskas grįžta kaip bumerangas – jis serga, jam depresija, jis vartoja vaistus, jam reikia nedarbingumo pažymos, nelieka jo motyvacijos. Čia jau kita medalio pusė.“

Seimo narys, psichologas Gediminas Navaitis: „Iš pradžių paminėčiau vadinamąjį Sterlingo paradoksą: nuo praėjusio amžiaus pradžios turto Amerikoje padaugėjo dvigubai, o laimingų žmonių – 2 procentais. Kyla nuoseklus ir aiškus klausimas, kodėl turime veikti ta kryptimi, jeigu tai mūsų gyvenimui nelabai ką duoda. Galima kalbėti apie laimės ekonomiką, tačiau šiandien tai jau nebėra bendras teiginys – reikėtų prisiminti XIX a. pradžią, tokius anglų liberalų filosofus kaip Johnas Stuartas Millis, kurie pasiūlė idėją, esą geriausias politinis sprendimas yra tas, kuris padaro laimingą didžiausią žmonių skaičių. Kaip ir su daugeliu kitų liberalių teiginių, taip ir su šiuo nebuvo diskutuojama. Bet tai buvo daugiau abstraktus ir filosofinis teiginys, nes pasakyti, kas daro žmones laimingus, labai sunku. Politikai šiuo klausimu nesutaria. Bet nuo 1970 m. buvo pradėtas matuoti visuomenės laimės lygis ir ištobulinti matavimo metodai. Jie leidžia skirti socialines grupes ir palyginti vienokių ar kitokių sprendimų įtaką laimei. Todėl labai skirtingiems veiksmams galima surasti bendrąjį vardiklį. Pavyzdžiui, jeigu žmogus gyvena demokratinėje šalyje, vadinasi, per metus jo laimės dydis paauga tiek pat, kiek paaugtų, jeigu jis gautų 4 500 JAV dolerių ir gyventų nedemokratinėje šalyje. Taigi demokratija yra vertybė ir galbūt kai kuriuos žmones šokiruos palyginimas, kad demokratija prilygsta 4 500 JAV dolerių per metus. Bet čia kalbama tik apie principą, jog yra lyginimo galimybė.  Ar galima sakyti, kad laimės ekonomika yra pogerovės ekonomika? Tam tikra prasme – taip. Gerovės ekonomika orientuota į turtėjimą, turto perskirstymą, kad visos visuomenės būtų aprūpintos, o laimės ekonomika siekia kur kas daugiau. Nors žmonėms tai dar sunkiai suprantama, persiorientavimas į laimės ekonomiką, jos vertybes ir idėjas paprastai augina ir BVP. Dažniausiai minimas pavyzdys – Butanas, kuris buvo viena vargingiausių šalių, tačiau vieną dieną nusprendė, kad svarbiausia yra ne BVP augimas, o net 72 laimės rodikliai. Naujoji politika tarsi nepastebimai ėmė auginti ir BVP – dabar Butane jo vienam žmogui tenka daugiau nei Indijoje.  Dar vienas labai svarbus dalykas. Ilgą laiką ekonomika buvo, pavadinčiau, mechaninis mokslas: neapibrėžtas gamintojas, neapibrėžtas vartotojas, neturintis nei savo interesų, nei jausmų. Šiuolaikinė ekonomika – tai ekonomikos ir psichologijos junginys. Ir to iliustracija yra laimės ekonomika. Pakalbėkime kad ir apie krizę Lietuvoje. Ar staiga žuvo dalis žmonių? Ar kas nors subombardavo gamyklas? Daugiausia krizę lėmė pasikeitusi orientacija – pesimistinės nuotaikos. Ar už laimės ekonomikos formulę kas nors gaus Nobelio premiją? Tokia formulė vargu ar egzistuoja, bet jau esami Nobelio premijos laureatai ekonomikos srityje šiuo metu aktyviai dirba, pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Anglijoje, kurdami laimės ekonomikos rodiklius ir mėgindami perorientuoti ekonomiką. Ir čia labai svarbus klausimas mums: ar Lietuva eis šia europine kryptimi, ar vis dar bandys gyventi laukinio kapitalizmo ekonomikoje?“

Aušra Radzevičiūtė
Žurnalas „Valstybė“ 2011 lapkritis Nr.11 (55)