2012 m. rugpjūčio 22 d.
Danija ir Vokietija  darbo našumu lenkia Lietuvą , bet lenkia mažiau kaip 2 kartus, – teigia ekonomistas doc. Jurgis Žvinklys. – Danija europinį vidurkį  viršija 9,3 proc., o Vokietija – 5,2 proc. Tuo tarpu  vidutiniu metiniu darbo užmokesčiu ir vienos dirbtos valandos darbo sąnaudomis (į kurias be darbo užmokesčio įeina ir socialinis draudimas) šios šalys lenkia Lietuvą 5-7 kartus.

Kitaip tariant, jei pagal darbo našumo lygį nuo šių šalių atsiliekame mažiau kaip 2 kartus , tai pagal darbo užmokesčio lygį – 5 ir daugiau kartų. Vadinasi, peršasi tokia išvada : vienam valandos darbo užmokesčio eurui vidutinis statistinis Lietuvos verslo darbuotojas sukuria beveik 3 kartus didesnį bendrąjį vidaus produktą, negu Danijoje ar Vokietijoje. Todėl galima teigti, jog Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis ne tik apskritai yra mažas, o yra neleistinai mažas palyginus su Lietuvoje pasiekiamu darbo našumu“, – pabrėžia ekonomistas.

Be kita ko, J. Živinklys rašo:

Darbo užmokesčio padidinimas ar sumažinimas (tai yra darbo kainos kitimas) liečia abu subjektus  – ir darbdavį, ir darbuotoją. Todėl populiariame angliškajame žodyne apie verslo sąvokas prie našumo sąvokos aiškinimo yra pateikiamas ir tokios sąvokos kaip susitarimas dėl našumo aiškinimas:

Susitarimas dėl našumo (angl. productivity agreement) – susitarimas tarp darbdavio ir profsąjungos, kuriame darbo užmokesčio (atlyginimo) padidėjimas susiejamas su išmatuojamu darbo našumo padidėjimu. Kad pasiektų tokį susitarimą reikalingos derybos dėl našumo (angl. productivity bargaining) norint pasiekti kompromisą tarp profsąjungų reikalavimo didinti atlyginimus, ir darbdavių keliamo reikalavimo didinti našumą.“

Iš pateiktos citatos matome, kad deramasi atlyginimų padidinimo, kuris siejamas tik su darbo našumo padidėjimu.

Tai turėtų būti ir Lietuvos Trišalės tarybos akiratyje svarstant minimalios algos padidinimo galimybes. Be abejo, minimalios mėnesio algos didinimas reiškia sąnaudų (darbo kainos) padidinimą darbdaviui. O verslininkui svarbu ne sukuriamos bendrosios pridėtinės vertės dydis, tenkantis vienai darbo valandai.Kaip jau buvo minėta, tai svarbu matuojant šalies ūkio darbo našumą. Tuo tarpu verslininkui svarbus prekės savikainos mažinimas, įgalinantis mažinti kainą konkurencinėje kovoje. Taigi jis darbo našumą ir jo didėjimą išreiškia tik produktų (gaminiais natūrine išraiška, ar pardavimo pajamomis) kiekiu per laiko vienetą, o ne pridėtine verte, nes tik toks jo didinimas įgalina darbdavį sumažinti darbo sąnaudas ir tuo piginti savo prekę.

Šias ir kitas išvadas bei siūlymus  ekonomikos dėstytotas docentas pateikia  išsamiame straipsnyje „Pamąstymai apie  darbo našumą ir darbo užmokestį”, kurį PN publikuoja skyrelyje  Siūlome paskaityti.



www.lprofsajungos.lt