2012 m. vasario 13 d.
Vasario 8 d. Naujosios kairės auditorijos surengtoje paskaitoje-diskusijoje svečias iš Norvegijos Asbjørn Wahl kalbėjo apie gerovės valstybės atsiradimą ir žlugimą, finansinio kapitalizmo siautėjimą, kairiųjų politinių jėgų krizę bei profesinių sąjungų esamą, bet dar nerealizuotą potencialą ir pan.

Pasak daugiau nei trisdešimtmetį Norvegijos ir tarptautinėse profesinėse sąjungose dirbančio pranešėjo, profsąjungos nebuvo pasirengusios staigiam neoliberalizmo įsigalėjimui. Buvo manoma, jog per aršią kovą pasiektas kompromisas tarp darbo ir kapitalo yra amžinas; profsąjungos nekonfrontavo su kapitalistine sistema,  todėl dabar nėra pasirengusios kovoti.

Gerovės valstybė nebuvo suplanuotas projektas. Ji pradėjo vystytis po Antrojo pasaulinio karo ir klestėjo iki 1970 m. Anot pranešėjo, socialinis kompromisas, kurio pavyko pasiekti darbui ir kapitalui, atsirado po 50 metų trukusios aršios kovos ir, kaip rodo istorija, buvo laikinas.

1944 m. JAV susitikę politikai tarėsi, kaip organizuoti ekonomiką, kad būtų išvengta revoliucinių situacijų. Buvo nuspręsta, kad reikia kažką duoti ir darbui, patenkinti kai kuriuos darbuotojų reikalavimus. Tai ir buvo gerovės valstybės pradžia.

A. Wahl pabrėžė, kad ji neatsirado dėl kompromiso, tai kompromisas pasiektas per socialinę kovą. Net ir gerovės valstybės etalonu laikomose Šiaurės šalyse kompromisas pasiektas tik po streikų ir aršios kovos.

Po karo industrinio kapitalizmo augimas buvo labai spartus, tad kapitalui nebuvo labai sunku dalį pelno skirti algoms, socialinėms garantijomss didinti. Tačiau tai, kas atrodytų buvo naudinga darbuotojams, buvo tas veiksnys, kuris „užmigdė“ profsąjungas. Patikėta, jog pasiektas kompromisas yra amžinas, pradėta pasitikėti kapitalizmu, ir tik ištikus krizei susivokta, jog profsąjungos praradusios įtaką.

Tuo tarpu socialdemokratinės, socialistinės partijos, ilgą laiką pozicionavusios tarp darbo ir kapitalo, pastarajam pasitraukus iš derybų, išgyvena ideologinę krizę. Pasak pranešėjo, kairiosios partijos dabar paprasčiausiai privalėtų pasirinkti, ką remti, – darbą ar kapitalą.

Gerovės valstybės esmė – kapitalo galių ribojimas, kuris Vakarų Europoje profesinių sąjungų buvo gana efektyviai sutvarkytas (nors, pasak pranešėjo,to nepasakysi apie JAV darbo judėjimą). Tačiau 1970 m. socialinis kompromisas tarp darbo ir kapitalo pradėjo išsigimti. Triumfuojant neoliberalizmui, pradėjo silpti kapitalo galių ribojimas, jų toliau nebestabdant gerovės valstybė paprasčiausiai nyksta.

Industriniam kapitalizmui peraugus į finansinį susidarė tokia situacija, kai finansinis kapitalas atitrūksta nuo realios ekonomikos ir gyvena savo gyvenimą. Dažnai sakoma, kad finansinę krizę sukėlė žmonių godumas. Tai netiesa, – sako A. Wahl, – tiesiog finansinio kapitalizmo sistema yra sukurta taip, kad ji skatina godumą, kadangi gali tik plėstis arba žlugti. Kadangi „geografiškai” plėstis jau nėra kur, –  skverbiamasi į viešąjį sektorių.

Jau 30 m. mums peršamas vienas argumentas – viešasis sektorius, esą,  per didelis.  Net ir JAV, kur viešasis sektorius visada buvo menkas, dabar jis jau esantis „per didelis”.

Dabar neoliberalizmas yra diskredituotas, užėjusi sisteminė krizė, jo manymu, greičiausiai peraugs į ilgą depresiją.

Pranešėjas pateikė lentelę, kurioje matyti, kad visose šalyse atlyginimai 1995-2006 m. mažėjo. Tai reiškia, jog augo pelnai.

Kitoje diagramoje matyti, kaip sparčiai, lyginant su valstybių BVP augimo tempais, augo finansinis kapitalas. Beje, jam pūstis buvo sudaryta palanki aplinka. Ją kūrė ir pagrindinės ES institucijos, kurių dauguma buvo įsteigta apie ir po 1970 m., klestint neoliberalizmui.

Demokratijos principų, anot A. Wahl, nepaisoma vis labiau. Vienintelio ES žmonių rinkto organo – Europos Parlamento – įtaka nuolat mažėja, daug ką sprendžia iš valstybių-narių vyriausybių paskirtų asmenų sudaryta Europos Komisija. Štai neseniai, neatsiklausus piliečių, daugumos ES šalių pasirašyta griežtas priemones numatanti Ekonominės ir finansinės drausmės sutartis, kuri dar net nėra užbaigta. Net 10 ES šalių sumažino viešojo sektoriaus atlyginimus be jokių derybų.

Europos socialinis modelis – išduotas, o profesinės sąjungos nepajėgios tam pasipriešinti, – konstatuoja svečias iš Norvegijos. Be to, profsąjungos nekritikuoja pačios sistemos, nekonfrontuoja, nekovoja su neoliberalizmu.

Tačiau atgaivinti gerovės valstybę, kuri buvo iki 1970 m., deja, jau nebeįmanoma, sako A. Wahl. Anot jo, reikia sukurti kažką nauja ir neapsiriboti kompromisu, o kovoti iki pergalės.

Pranešėjas – Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos Kelių transporto darbuotojų sekcijos vicepirmininkas, Norvegijos viešo sektoriaus profsąjungų (Fagforbundet), vienijančių daugiau nei 300 tūkst. Norvegijos darbuotojų, patarėjas ir Norvegijos profsąjungų aljanso „Kampanija už gerovės valstybę Norvegijoje“ iniciatorius ir vadovas, knygos „The Rise and Fall of the Welfare State“ (Gerovės valstybės atsiradimas ir žlugimas) autorius.

Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen

www.lprofsajungos.lt