2011 m. gruodžio 20 d.
Šnara ir audringai blaškosi viešojoje erdvėje biudžeto balansavimo fone pareiškimai, gandai, aiškinimai apie būsimų metų pensijų dydžius (neatstatys, gražins pusiau, gražins (beveik, su išimtimis) buvusio prieškrizinio dydžio pensijas. Man tai asocijuojasi su vaikystėje girdėta skaičiuote -„ myli, nemyli, bučiuoja“. Skaičiuoklės pabaigos „prie širdies glaudžia, nuo savęs varo“ – to dar nėra, tai dar ateityje, ko gero nelabai tolimoje ateityje, Lietuvos pensininkams tikrai nusimato.

Spaudoje nušvito prezidentės pareiškimas, kuris ,atrodo, sustato visus taškus ant „I“. Pareiškimas skamba optimistiškai – „Labai aiškiai norėčiau dabar pasakyti, kad nepalaikysiu biudžetinių problemų sprendimo, jeigu tai bus daroma esamų arba būsimų pensininkų sąskaita“, – į klausimą kaip vertina Seime aptarinėtas „pensines iniciatyvas“ sakė D. Grybauskaitė.

Giliau nepaanalizavus procesų, galima būtų tiktai džiaugtis. Džiaugtis gali ir esami pensininkai, ir būsimi. Ir ramia širdimi laukti šv. Kalėdų. Trys karaliai vykdami į Lietuvą mums, pensininkams, jau neš atstatytąsias, padidėjusias pensijas. O kaupiantys galės stebėti savo sąskaitose toliau tirpstančias santaupas. Tai idilija. O man atrodo kitaip. Atrodo, nes paanalizavęs skaičius bandau žvelgti, kad bus po kelerių metų. Po to dar pasiskaitau vykstančių diskusijų argumentacijas.

O perskaičius šių peripetijų argumentacijas, pasidaro liūdna. Dauguma argumentų – vienadieniai (metams, iki rinkimų), kiti grindžiami nepasiteisinusiomis, mokslininkų paneigtomis dogmomis (neva kaupiamieji fondai sprendžia demografines šalies problemas ateityje) atsirado „aštriagalvių“ siūlančių pilnai atstatyti buvusiais įmokas į privačius fondus.

Taigi, kokie mes visi politikai, partinių dogmų skleidėjai, buhalteriai. O kur ekonomistų, prognozuotojų balsas – jis nelabai girdimas. Gal ir todėl, kad atsirado didesnė aktualija – turtai, mokesčiai. O gal todėl, kad Lietuvoje skaičiai, prognozės nėra pakankamai gerbiami.

Mano galva, tiek pilnas pensijų atstatymas, tiek pervedimų į privačius fondus palikimas buvusiame lygyje yra neišbaigti, labai trumparegiški sprendimai. Vienu atveju Sodrą dideliu greičių stumiame į dar didesnę finansinę duobę, kitu atveju, netgi esant didelei finansinei įtampai, pervedame pinigus (iš kurių pensininkai galėtų susimokėti komunalinius mokesčius, prisidurti prie maisto) neaiškiam finansiniam produktui toliau puoselėti.

Bet juk svarbiausia yra ne tai, ką paminėjau. Svarbiausia, kad Lietuvos resursai yra nepajėgūs vienu metu spręsti abu uždavinius. Tai jau suprato Vengrija, Lenkija, Latvija, Estija ir bent jau šiandien šių kažkam labai pelningų žaidimų nežaidžia. Apie Lotynų Ameriką, kurios šalių pavyzdžiai parodė, jog privačių fondų eksperimentas rezultatų nedavė, jau čia net nekalbu.

Lietuva, kaip atrodo, bandys eiti savo keliu. Ir išsimokame, ir kaupiame. Vienu metu krintame į dvi duobes. Taip aš traktuoju šį prezidentės pareiškimą. Šiuo atveju jau greitai tapsime ES lyderiais pagal įsiskolinimo greitį.

O žiūrint perspektyviai, turime daug rimtesnių problemų. Mes, pensininkai, norėtume matyti ne tai, ar greitai bus atstatytos buvusios pensijos, bet būti užtikrinti, jog jau po metų jų mokėjimas nepradės vėluoti, arba jas turėsime tada jau tikrai drastiškai mažinti. Tai nėra fantasmagoriškas scenarijus – atmeskime iš biudžeto tai, ką žadame pasiskolinti, ir jau turėsime tokią situaciją. Juk tiek pasaulio finansų rinkose štilis prieš audrą, Eurozonos finansiniame kontinente siaučia (kol kas sėkmingai gesinamos) audros – kas atsitiks su galimybe pasiskolinti? To tikrai šiandien niekas pasakyti negali.

O tam, kad užtikrintumėm stabilų pensijų mokėjimą, „Sodros“ biudžetas turi būti subalansuotas, kaip subalansuoti ne tik Estijos, bet ir Latvijos socialinio draudimo sistemų biudžetai. Bet mes kažkodėl nenorime iš jų pasimokyti. Kuriame kažką savo (o gal tik skolinamės ir bandome šią minutę susibalansuoti?).

Šiemet, žinoma, gali būti priimtas koks tik nori sprendimas – politinės svyruoklės įsisiūbavusios. Prezidentė daro pareiškimus. Bet gyvenimas eina savo keliu. Lenkai yra gerai pasiskaičiavę, jog kiek jie kaupė fonduose, lygiai tiek šalis brido į skolas. Ar mes pasiruošę toliau eiti spartėjančio įsiskolinimo keliu?

Labai nedaug beliko laukti ir mūsų politikų ekonominis brandumas bus aiškus.

Vytas Žiūkas, socialinių mokslų daktaras

DELFI