2011 m. gruodžio 16 d.
Lietuvos pensijų sistema per visą Nepriklausomybės laikotarpį, daugiau kaip du dešimtmečius, įgyvendino tik vieną, tačiau esminę reformą, tad dėl jos diskutuojama iki šiol. Jeigu ne 2004 m. įvesta Pensijų kaupimo sistema, šiuo metu „Sodra“ savo veiklos esme būtų iš esmės nepakitusi jau keletą dešimtmečių.

Jau metus kalbama apie tolesnę Pensijų kaupimo sistemos reformą, tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį į keletą esminių dalykų, į kuriuos neatsižvelgus, politikų sprendimai gali būti klaidingi.

1. Lietuvos visuomenė sensta ir šis faktas yra pats reikšmingiausias. Atmetus bet kokius populistinius svarstymus ir teiginius, yra labai maža tikimybė, kad šios tendencijos Lietuvoje pasikeis, tai rodo ir kitų šalių, pirmiausia, Europoje, demografiniai pokyčiai. Nebent bus imtasi labai radikalių priemonių, tokių kaip imigracijos iš trečiųjų šalių skatinimas, kas, natūralu, gali lemti socialines įtampas kitose srityse. Taigi, visuomenei senstant, vaikams bus vis sunkiau išlaikyti tėvus. Todėl logiška išvada būtų kreipti reformą taip, kad kiekviena karta būtų vis daugiau motyvuota ir galėtų pasirūpinti savęs išlaikymu sentavėje.

2. Būtinybė paskirstyti būsimų pensininkų finansinių lėšų riziką. Turime įvertinti tai, kad likdama tik „kartų solidarumo“ principu veikiančioje sistemoje, kurią atstovauja „Sodra“, visuomenė rizikuoja. Vienas esminių finansų valdymo principų teigia, kad rizika turi būti paskirstoma – liaudyje gerai žinomas posakis „nelaikyk visų kiaušinių vienoje pintinėje“. Vien tik dalyvavimas „Sodroje“ reiškia visišką būsimųjų pensininkų priklausomybę nuo valstybės finansinių pajėgumų – jiems mažėjant, pensijos mažėja, ir atvirkščiai. Per šiuos keletą metų, visi pensininkai Lietuvoje tai pajuto labai skaudžiai.

Todėl daugelyje buvusių socialistinių valstybių, kur visuomenės dar neturi pakankamai kaupimo senatvei įgūdžių, kuriamos trijų pakopų pensijų sistemos. Pirmoji dalis susijusi su valstybe ir jos rizika, antroji ir trečioji – susijusios su finansų rinkomis ir jose atsirandančia rizika. Šis kelių pakopų mechanizmas leidžia tikėtis, kad vienai pakopai patiriant sunkumus, kitos padėtų užsitikrinti pensininkui būtinų pragyvenimui lėšų senatvėje. Čia reikėtų akcentuoti, kad nelogiška ir neteisinga manyti, jog kelių pakopų pensijų sistemoje reikia rinktis tarp „Sodros“ ir pensijų fondų. Riziką galima paskirstyti tik tuo atveju, jeigu sistemą sudarys abi dalys.

3. Tik nuoseklus ir ilgalaikis investavimas užtikrina teigiamus pensijų fondų rezultatus. Nors visuomenė, ypatingai šiuo metu dėl globalios finansų krizės žvelgia į finansų rinkas su nepasitikėjimu, tačiau ekonomikoje nėra žinomo kito geresnio ilgalaikio būdo lėšoms išsaugoti ir uždirbti papildomų pajamų, kaip jų investavimas.

Ilgalaikiai istoriniai finansų rinkų duomenys rodo, kad paskutinį šimtmetį finansų rinkose vidutinė investicijų grąža aplenkė infliaciją ir ne tik padėjo išsaugoti pinigus, tačiau juos ir gausino. Tačiau, reikia pabrėžti, kad šio tikslo pasiekia tik ilgalaikės, mažiausiai 10 metų ir ilgiau trunkančios, investicijos. Ir šiuo metu nėra logiško pagrindo abejoti, kad tokia pati tendencija negalėtų tęstis ir ateityje, kadangi finansų rinkoms, kaip ir visai ekonomikai, yra būdingas cikliškumas.

Kritikų teiginiai apie tai, kad investuoti yra pernelyg rizikinga, yra paremti daugiau abejonėmis ir emocijomis. O teiginiai apie tai, kad senatvei neverta taupyti dėl pernelyg didelio neapibrėžtumo, yra tiesiog nekorektiški, kadangi investuojant galima pasirinkti įvairias investavimo priemones, kurių rizika skirtinga, o pensijų fondai investuoja į tokias, kurios geriausia atitinka jų užsibrėžtą rizikos lygį.

4. Rūpestį pensija labiau perkelti ant pačių dirbančiųjų. Akivaizdu, kad geriausiai veikia tos ekonominės ir socialinės sistemos, kurios rūpi ne tik valstybės struktūroms, bet, pirmiausia, patiems žmonėms. Mūsų visuomenė neturi susiformavusių ilgalaikio taupymo senatvei tradicijų, savarankiškų ar kitaip realizuotų taupymo pensijai modelių. Pensijų kaupimo sistema skatina žmones domėtis savo būsimos pensijos dydžiu, galimybėmis ją padidinti, vysto jų taupymo ir investavimo įpročius. Taigi, žmonės palaipsniui prisiima vis daugiau atsakomybės už savo būsimą pensiją. Reikalavimas darbdaviui mokėti „baltą“ atlyginimą yra vienas geriausių to pavyzdžių. Pensijų kaupimo sistema taip pat turi dar vieną svarbų privalumą – ji yra individualizuota, t.y. pensija tiesiogiai susijusi su įmokėtomis lėšomis. Žmonės gerai vertina tas sistemas, kurios siūlo teisingą atlygį, todėl jie linkę atitinkamai ir elgtis, kad rezultatas būtų kuo geresnis.

5. Didžioji visuomenės dalis Lietuvoje dar nepasiruošusi kaupti savanoriškai. Kaip rodo įvairūs visuomenės tyrimai, du trečdaliai žmonių teigia, kad neturi tam pinigų, likusieji atranda kitų priežasčių.

Todėl neteisinga nuostata, kad pakaktų „Sodros“, kaip garanto visiems, o visi norintieji didesnės pensijos tegul kaupia asmeniškai, nes, tokiu keliu einant, rizikuojama po kelių dešimtmečių padidinti pensininkų socialinę atskirtį, jei nusprendusiųjų kaupti ir turinčių tokią galimybę mažuma senatvėje gautų pragyvenimui pakankamas pensijas, o likusioji dauguma papildomai nekauptų ir tikėtųsi pensijos iš „Sodros“. Kadangi, kaip jau buvo minėta, visuomenė sensta ir „Sodra“ ne tik šiuo metu dėl didelio deficito, bet ir ateityje neišvengiamai turės sunkumų, yra pakankamai didelė rizika, kad nekaupusiųjų (ar pensijų fonduose, ar savarankiškai ) dauguma gaus dar mažesnes pensijas.

6. Pensijų fondų veikla turi būti skaidri ir atskaitinga. Be abejo, verslą, kurio veikla susijusi su visuomenės poreikiais ir gerove, būtina reglamentuoti bei prižiūrėti. Tas pats turi būti daroma ir su pensijų fondų valdytojais. Tačiau visi apribojimai turi būti pasverti ar subalansuoti, nes, kuo daugiau valstybė reglamentuoja, tuo daugiau ji prisiima ir atsakomybės dėl šios veiklos rezultatų. O šiuo atveju pagrindinę atsakomybę turėtų prisimti patys pensijų fondai, kurių skaidri ir atskaitinga veikla būtų vienas svarbiausių garantų pensijų fondų dalyviams. Mano nuomone, šiuo klausimu turi būti dirbama nuolat ir ieškoma vis geresnių sprendimų, tariamasi tiek su pensijų fondų dalyviais, tiek ir su jų valdytojų bei atitinkamomis valstybės institucijomis. Turi būti siekiama, kad sistema būtų kuo efektyvesnė ir kurtų naudą būsimiems pensininkams.

Socialinių mokslų (ekonomikos) daktarė Kristina Levišauskaitė, VDU Finansų katedros profesorė