2011 m. lapkričio 16 d.
2011 m. spalio 11–14 dienomis, Algirdas Rauka, Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkas dalyvavo Europos profesinių sąjungų instituto (ETUI) surengtuose mokymuose „Socialinis teisingumas – garbinga globalizacija“.
Mokymuose dalyvavo 22 atstovai iš Belgijos, Suomijos, Vokietijos, Makedonijos, Portugalijos, Lietuvos, Lenkijos ir Rumunijos. Po dienos prijungta kita grupė, t.y. atstovai–profsąjungininkai iš Armenijos, Azerbaidžiano, Gruzijos (Georgijos), Kazachstano, Kirgizijos, Moldavijos, Rusijos, Ukrainos.
Kurso tikslas – įvertinti galimybes ir patirtį socialinio aprūpinimo srityje, ypač atsižvelgiant į 102-ąją Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją, ypatingai (jai daugiau kaip 50metų), vertinti galimybes, įgyti patirties, kad galėtume eiti pirmyn.
TDO mokyklos vadovų sveikinime (direktoriaus A. Graciozosi ir jo pavadotojo G. Barbrizi), nuskambėjo užduotis ES valstybių Vyriausybėms – savo veiksmais ginti ne tik valstybės interesus, bet neskurdinti žmonių, sudaryti sąlygas užimtumui, kad Europoje mažėtų skurdas. Reikia, kad Europoje sklistų kuo daugiau socialinių idėjų, už tai kovoja 12 Europos profesinių sąjungų federacijų. Jei nebūtų socialinio aprūpinimo, skurdo lygis taptų dar ženklesnis.
Savo pranešimus pateikė mokymų vadovas Alex Dias, ETUC ekspertas iš Briuselio Henri Lourdelle. Jiems talkino TDO atstovė Evelin Toth ir ETUI eurotrenerė bugarė Alina Bajenaru. Henri Loudelle pristatė 102-ąją TDO konvenciją.
102-oji Tarptautinės darbo organizacija (TDO) konvencija numato 9 pozicijas, kurias turi vykdyti šalių Vyriausybės. Tai minimalūs reikalavimai. Ne visada vykdomi, todėl būtina kontrolė. Konvenciją ratifikavo 47 šalys, 59 šalys neratifikavo, tarp jų ir Lietuva, bet atskiri punktai mūsų šalyje vykdomi.
Pasaulyje 10 procentų gyventojų neturi jokių socialinių garantijų ir aprūpinimo. TDO duomenimis 80 procentų žmonių nesuteikta teisė naudotis visomis socialinės apsaugos priemonėmis – 30 procentų būtiniausios socialinės garantijos – neprieinamos, 15 procentų gauna bedarbystės išmokas, 60 procentų negauna pensijų, 50 procentų vaikų, dėl skurdo negali mokytis. Konvenciją ratifikavusi šalis privalėtų užtikrinti, kad socialinės garantijos apimtų ne mažiau, kaip 50 procentų darbuotojų ir 20 procentų gyventojų. 102-oji konvencija ir Socialinė chartija – vadovavimasis jomis – svarbiausi veiksniai, kovojant su skurdu.
1990 m. Pasaulio bankas pateikia save kaip organizaciją, atsakingą už pensijas ir socialinį aprūpinimą. Europos bankas valdo ekonomiką ir socialinius klausimus, tačiau ekonomikos sunkumus stengiamasi perkelti ant žmonių pečių. Pranešėjų nuomone, toks požiūris netinkamas. Atėjo laikas, kai darbuotojams Vyriausybėse būtini atstovai.
Socialinis aprūpinimas turi būti stabilus, garantijos – subalansuotos, tačiau nereikia užmiršti, kad nereikia 102-osios konvencijos įgyvendinti aklai. Reikia išskirti prioritetus, ko norime, ko siekiame. Minimalus socialinis aprūpinimas, minimalios išmokos – negali būti visą laiką, reikia kelti jų lygį. Socialinis aprūpinimas turi būti susietas su užimtumu.
Kai kurie dalyviai, ypač iš Sandraugos šalių, guodėsi, kad į jų siūlymus ar reikalavimus Vyriausybės neatsižvelgia ir nereaguoja. Mažinamos socialinės išmokos. Belgijos atstovas pabrėžė, kad tai, kas pasiekta negali būti mažinama. Jie už tai kovoja.
Diskutuojant demografijos klausimais, pateikti duomenys, kad žmonės gyvena ilgiau, tarnautojai gyvena vidutiniškai 7 metais ilgiau už darbininkus. Pranešėjai kvietė būti atsargesniais ir atsakingai įvertinus naudoti ilgalaikes prognozes. Niekas nežino, kas bus po 30-ties ar 50-ties metų. Dažnai prognozės nepasitvirtina.
Pavyzdžiui, prieš 50 metų niekas nežinojo apie atominę fiziką, kosmosą ar panašai. Ekspertai dažnai klysta.
Socialiniai fondai priklauso nuo užimtumo ir darbo užmokesčio. Koks uždarbis, toks ir socialinis fondas. Kad socialinė sistema būtų patvari, žmonės turi būti užimti, gauti atlyginimą iš kurio galėtų pragyventi. Mažinant dirbantiems darbo užmokestį, jie tampa valstybės išlaikytiniais, o tai tiesiogiai lemia žmonių pasyvumą. Dirbantysis neturėtų būti socialinės sistemos našta. Būtina, kad iš tikrųjų žmonės galėtų dirbti iki pensijos. Europos Sąjungoje tik kas antras iš 55–60 metų žmonių, lieka darbo rinkoje, dėl įvairių priežasčių. Būtinas mokymasis visą gyvenimą. Visos socialiai atsakingos šalys turi dalyvauti priimant sprendimus. Pavyzdžiui, jei gera sveikatos sistema, darbuotojai ilgiau dirbs, mažiau sirgs, nes bus sveikesni. Profesinės sąjungos negali atsisakyti kovoti dėl tikslo. Numatytus tikslus ir prioritetus reikia pagrįsti, o ne tik reikalauti ir streikuoti.
Europos Sąjungoje – vienas iš penkių žmonių – pagyvenęs. 22 procentai moterų ir 16 procentų vyrų ES gyvena žemiau skurdo ribos. Pensijos yra prioritetas kaip ir minimalios pajamų garantijos. Vyriausybės siūlymams prasilenkiant su socialinių garantijų plėtojimu, reikia teikti profesinių sąjungų siūlymus. Nepavykus susitarti derybų keliu, demonstracijomis siekti konkrečių siūlymų vykdymo.
Pavyzdžiui, MMA didinimas – darbdavio ir profesinių sąjungų susitarimo reikalas. Jei partneriai atlieka savo pareigas – viskas tvarkoje. Socialinėje sferoje nėra smulkių klausimų. Svarbūs visi klausimai. Europa už socialiai orientuotą rinką, o ne už rinką kaip tokią. Vyriausybės privalo riboti darbdavių norus. Socialinis aprūpinimas tai ne prekė. Žmogui svarbu gauti darbo užmokestį, kad jis galėtų išgyventi. Jei MMA žemas, darbuotojas dirbs viršvalandžius, nežiūrės sveikatos, o vėliau visa tai atsilieps valstybės sveikatos ir socialiniam aprūpinimui. Dirbdamas žmogus privalo oriai gyventi iš gaunamų pajamų. Mažinant išmokas, žmogus mažiau pirks, trauksis ekonomika. Neesant oficialaus užimtumo, automatiškai plečiasi neformalus užimtumas.
Kiekvienas progresas, tai iškovojimas. Reikia būti stipriems, o pasiūlymai turi būti konstruktyvūs. Reikalingi lyderiai, kurių pasiūlymai sudomintų visus. Profesinėms sąjungoms būtina žinoti ne tik vietos įstatymus, bet ir tarptautinius teisės dokumentus, keistis patirtimi, komunikuoti tarpusavyje, keistis patirtimi.
Išvada: koks socialinis aprūpinimas – tokia visuomenė.
Petras Algirdas Rauka
Lietuvos miško ir miško pramonės
darbuotojų profesinių sąjungų
federacijos pirmininkas