2011 m. rugsėjo 29 d.
Lietuvoje girdime ne vieną ir ne du atvejus, kai darbdaviai sugeba savo darbuotojams nemokėti algos arba periodiškai „numesti“ po keliasdešimt ar kelis šimtus litų. Krizė, nėra pinigų, reikia pakentėti, – tokie ar panašūs pagraudenimai dažnai paveikia žmones ir jie laukia.
Batų gamintojos „Lituanicos“ atveju profesinės sąjungos padedami darbuotojai dėl algos išieškojimo kreipėsi į teismus.
Pasak teisininkės Jolantos Cinaitienės, tai vienintelė reali išeitis. Valstybinė darbo inspekcija (VDI) turtinių santykių nenagrinėja ir jeigu inspektorius jums iš karto nepasiūlo kreiptis į teismus, tai geriausiu atveju gali nustatyti darbo užmokesčio nemokėjimo faktą.
Garantinis fondas padėti gali tik bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojams. O ką daryti darbuotojams tų įmonių, kurios neketina bankrutuoti, bet krizę stengias įveikti darbuotojų sąskaita?
Profesinė sąjunga, J.Cinaitienės teigimu, kažkokių ypatingų svertų padėti išieškoti darbo užmokestį neturi, tačiau ji gali padėti parengti ieškinį teismui bei konsultuoti teisiniais klausimais. Profesinei sąjunga papildomai už tai mokėti nereikia, jei pagalbos prašo profesinės sąjungos narys. „Pasaulis dar neišrado efektyvesnių būdų už teismus, nes tai gana komplikuotas klausimas“, – sako teisininkė.
Tiesa, 2010 m. profesinių sąjungų iniciatyva Darbo kodekse atsirado straipsnis, kuris leidžia darbuotojui sustabdyti darbo sutartį, jei darbdavys nevykdo savo įsipareigojimų.
Jeigu nemokėjimo faktas yra akivaizdus (kalbama tik apie darbo sutartyje įrašytą darbo užmokestį, jokie žodiniai susitarimai arba skaičiais neapibrėžti „priedai“, „premijos“ ir pan. reikšmės neturi), darbuotojas turi teisę laikinai, iki 3 mėnesių, sustabdyti darbo sutarties vykdymą raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas. Tokią galimybę jis turi tada, „jeigu darbdavys daugiau nei du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, numatytų teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje, darbuotojui arba ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nemoka viso priklausančio darbo užmokesčio“. Tokiu atveju darbuotojui nebereikia eiti į darbą tol, kol darbdavys įvykdys savo įsipareigojimus, bet ne ilgiau nei tris mėnesius. Deja, darbo užmokesčio jis tuos mėnesius irgi negaus, bet jeigu sutartis sustabdyta buvo pagrįstai, jam darbdavys turi sumokėti „ne mažesnę kaip vienos minimaliosios mėnesinės algos dydžio kompensaciją už kiekvieną mėnesį“.
Jei darbdavys neįvykdė savo įsipareigojimų ir po trijų mėnesių, darbuotas gali nutraukti darbo sutartį ir jam priklausys dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išmoka.
Bet jeigu mūsų darbdavys ir toliau atkakliai tvirtina neturįs pinigų, tada darbuotojas turi kreiptis į teismą ir jei jo reikalavimai pagrįsti, jis atgaus visas iki šiol išvardintas jam priklausančias lėšas.
Jei nesate visiškai tikras dėl savo sprendimo ir nenorite prisiimti rizikos (išaiškėjus, jog jūs klydote, darbdavys gali prisiteisti iš jūsų žalą), galite kreiptis į VDI, kad ši nustatytų darbo užmokesčio nemokėjimo faktą ir tik tada stabdyti sutarties galiojimą. Tačiau, anot teisininkės, jei į jūsų sąskaitą nepervestas darbo sutartyje numatytas atlyginimas arba pervesta tik dalis jo, vadinasi, faktas akivaizdus.
Teisininkė J.Cinaitienė sako, jog teismų dėl neišmokėto darbo užmokesčio prisiteisimo nebūna labai daug, nes darbdaviai supranta, kad tokiu atveju jam tai kainuos dar daugiau. „Nebent jeigu ruošiamasi bankrotui, tuomet jau darbdavys nesuka galvos, nes su darbuotojais turės atsikaityti Garantinis fondas“, – sako ji.
Tiesa, būna įvairių ginčytinų atvejų, ypač su tolimųjų reisų vairuotojais. Dažnai jų darbo sutartyse numatytas, tarkim, 1000 litų atlyginimas, o „už kilometrus“ mokėti susitariama žodžiu. Prieš pastarąjį susitarimą pamiršusį darbdavį, deja, nėra kaip kovoti, nes tą sutartyje numatytą algą jis dažniausiai apdairiai sumoka.
„Darbdavio įsipareigojimai yra tie, kuriuos jis patvirtino parašu ir antspaudu, – primena teisininkė, – visi kiti jo įsipareigojimai yra „šakėmis ant vandens rašyti“, o kitaip tariant, tai yra alga vokelyje“.
2010 m. balandį įsikūrusiai kompanijai „Algos inspekcija“ (jos interneto svetainėje teigiama, jog įmonės pagrindinis tikslas – atgauti darbuotojui jam priklausantį darbo užmokestį) į teismą dėl atlyginimų išieškojimo kreiptis dažnai neprireikia. Ėmusi tarpininkauti darbuotojui bendrovė tiesiog pradeda bendrauti su darbdaviu.
„Į teismą mes praktiškai niekada nesikreipiame. Jeigu įmonė yra moki, tiesiog tyčia vilkina atlyginimų mokėjimą arba darbuotoją laiko neišmanėliu, kurį galima vedžioti už nosies, mes darbuotojų vardu pradedame bendrauti su darbdaviu“, – dėsto „Algos inspekcijos“ teisininkė-konsultantė Raimonda Joskaudienė.
Bendraujama telefonu, raštais, siunčiamos pretenzijos pagal Darbo, Civilinio kodekso straipsnius, teismų praktiką ir maždaug per mėnesį, kartais kiek ilgiau, darbuotojai algas atgauna.
„Į teismus kreipiamės tik tokiu kraštutiniu atveju, kai įmonė yra nemoki arba jos net neberandame, mat būna ir tokių atvejų. Tada vienintelis būdas išieškoti jam priklausančius pinigus – tik per Garantinį fondą“, – pasakoja teisininkė.
Paklausta, kiek tokia paslauga kainuoja darbuotojams, ji sako, jog yra pradinis registracijos mokestis – 50 litų, o „paskui žiūrime pagal situaciją, bet dažniausiai išlaidas stengiamės išsireikalauti iš paties skolininko“.
Nors informacija apie tokias paslaugas teikiančią įmonę dažnai nepasiekia darbininkiškų profesijų, užmiesčiuose ar mažuose miesteliuose gyvenančių žmonių, kurie neįpratę naudotis internetu, tačiau į „Algos inspekciją“ vis viena kreipiasi nemažai apgautų darbuotojų.
Jau vien tai, kad verslas užėmė šią nišą, rodo, kad tendencija nemokėti algų laiku yra gyva.
***
Garantinis fondas yra pinigų fondas, iš kurio skiriamos lėšos Garantinio fondo įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis, taip pat darbuotojams kurie tęsia darbo santykius su bankrutuojančia įmone, kai įmonė jiems yra įsiskolinusi.
Ramunė-Motiejūnaitė-Pekinen
www.lprofsajungos.lt