2011 m. rugpjūčio 16 d.
Lietuva per dvidešimt metų pasiekė daug – įgijome Nepriklausomybę, įstojome į Europos Sąjungą ir NATO, bet taip pat šalis yra praradusi mažiausiai pusę milijono gyventojų, kurie emigravo, šalyje 700.000 žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, 8% visų dirbančiųjų atlyginimas yra tik 700 litų į rankas per mėnesį. Ką apie visa tai galvojate?

Jūsų šalis prarado iniciatyvą. Daug kas vyksta vangiai, daug kur trūksta ryžto. Pagrindinis matas jūsų gyvenime pasidarė „ar apsimoka?“. Versle reikia skaičiuoti, ar apsimoka, bet daug kur – tai visai netinka. Esmė tikrai ne tik piniguose. Šalis susiskaldžiusi ir ne tik į dešiniuosius bei kairiuosius ir jų palaikytojus arba oponentus, bet ir visose kitose gyvenimo srityse. Tai trukdo jums susitarti dėl daugybės svarbių dalykų. Dabar jums aiškiai trūksta vienybės. Jums reikia susivienyti. Bet šį kartą ne mitinguose ir aikštėse, o aplink šeimyninį stalą.

Jums vertėtų prisiminti Airiją prieš keturiasdešimt metų. Airiai tuomet faktiškai buvo panašioje padėtyje kaip jūs dabar. Susitelkus valdžiai ir visuomenei, jiems pavyko pasiekti ekonomikos augimo per greitą laiką, tiesa, ten veikė profsąjungos, kurių realiai nėra Lietuvoje ir tai labai blogai, tai didelė jūsų visuomenės problema. Prie vieno stalo turi susėsti darbdaviai, profsąjungų, valstybės atstovai ir spręsti, ką daryti. Kol Lietuvoje nebus tikrų profsąjungų, niekas iš pagrindų darbo rinkoje nepasikeis. Profsąjungų tikslas nėra vien išsireikalauti didesnių atlyginimų, jos – visuomenės konsolidavimo garantas.

Antra – norėdami būti stipresni, jūs privalote vienytis ir daug labiau bendradarbiauti su savo sesėmis Latvija ir Estija. Pabaltijo valstybės turėtumėte daug stipriau bendradarbiauti įvairiausiose srityse – nuo bendros karo aviacijos kūrimo iki energetikos. Jums būtina laikytis bendros politikos Rusijos atžvilgiu. Neapgaudinėkite savęs – juk net dabar pasaulyje labai sunku pasakyti, kas ir kur yra Lietuva ar Latvija. Baltijos valstybės – jau šis tas. O dabar kiekvienas sėdite, atleiskite, savo apskrities dydžio šalelėse ir per gerai kiekviena apie save galvojate.

Jus žemyn tempia ir tai, kad į aukščiausios valdžios lygą – Seimą einama tiesiai iš gatvės, na, arba iš televizijos ekrano. Čia jau tikrai nieko naujo, sakau, bet, patikėkite, kai žiūri „siužetukus“ iš Seimo gyvenimo, tikrai susidaro įspūdis, kad Lietuvoje dabar klaunų, aferistų ir oportunistų klondaiko metas. Šalis, kur žodžiai „Seimo narys“ jau pamažu tampa keiksmažodžiu, turi atkreipti dėmesį į valstybingumo sąvoką.

Valstybingumo vertinimo kriterijus jūs esate praradę ir simbolikoje. Mane stebina, kad iki šiol viena Vilniaus gimnazija vadinasi Salomėjos Nėries vardu. Ji buvo talentinga poetė (tuo niekas neabejoja), bet ir valstybingumo išdavikė. Tai ko jūs norite – šnekate apie „bojeviką“ M. Golovatovą, kuris pašaudė ir išvažiavo, jei valstybingumo išdavikės vardu iki šiol vadinama mokykla? Ką vaikai turi suprasti? „Būkite geri mokiniai, o jei reikia, eilėmis šlovinkite prisitaikymą“.

Pirmiausia pažiūrėkite į save, tada kritikuokite kitus. Kai ant atminimo lentų A. Brazauskui rašote, kad jis buvo Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas, kodėl neparašote, kas jis buvo prieš tai? Smerkiate Rusiją dėl istorijos klastojimo ir nutylėjimo, o kaip elgiatės patys? Todėl siūlyčiau ant A. Brazausko atminimo lentos teksto pridurti, kad jis dešimtmečiais buvo Maskvos diriguojamos komunistų partijos vadas.

O dėl Salomėjos Nėries, siūlyčiau iš viso tą pavadinimą pakeisti, tarkime, į Stefanijos Ladigienės, šviesuolės, visuomenės veikėjos, ateitininkės, tremtinės, vardo gimnaziją. Tai tikrai žmogus, kuris įkūnija visą Lietuvos valstybingumo siekį savo charakteriu ir darbais. O ir visa jos šeimos istorija itin glaudžiai susijusi su Lietuvos nepriklausomybės kovom moderniais laikais.

Lietuvoje mums nuolat tvirtinama – valdžia jums ne motina, kuri lyg savo mylimam vaikui glostytų galvą – galvokite patys, kaip gyvensite susirgę, tapę invalidais ar sulaukę pensijos. Ar Švedijos valdžios politika irgi veikia pagal taisyklę „skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas?

Skandinavijoje ši taisyklė negalioja. Mūsų šalyse santykiai tarp valstybės ir piliečio yra gana aiškūs ir apspręsti. Piliečiai pakankamai sąžiningai moka mokesčius, valstybė turi didelių įsipareigojimų piliečiams ir jų vaikams. Žinoma, visur galioja taisyklė – stenkis ir turėsi, bet, atsitikus bėdai, Skandinavijoje piliečiai neprivalo galvoti, kaip jiems patiems iš tos balos išsikapstyti – kadangi mokėjo mokesčius, sulaukia visokeriopos paramos.

Lietuvoje niekas negarantuotas, kaip gyvens, jei užklups sunki liga, jei vaikai liks našlaičiais. Bėdų ir ydų pastebiu ne tik valstybiniu lygiu, bet ir visuomenėje – patyriau, kad Lietuvoje labai daug tinginių, žmonių, imituojančių darbą. Žinoma, čia nėra taip blogai kaip Rusijoje, bet klesti pusiau tinginystė. Galbūt nebematoma prasmės dirbti tada, kai uždirbama tik išgyvenimui, na, kiek galima dirbti tik dėl išgyvenimo? Tai negali tęstis amžinai.

Dar kartą sakau – situacija nepasikeis, kol pas jus neatsiras tikros profsąjungos, kurios sėstų prie derybų stalo su darbdaviais. Dabar vykdoma išgyvenimo nuo algos iki algos politika jūsų šalies niekur nenuves. Tai milžiniška bėda ir jai reikėtų valstybinio požiūrio.

visas interviu : http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/svedas-johmanas-isgyvenimo-nuo-algos-iki-algos-politika-jusu-salies-niekur-nenuves.d?id=48546811

Inga Liutkevičienė,
www.ingosknygos.lt

DELFI