2011 m. rugpjūčio 2 d.
Ar gali lietuviai gyventi be „Švyturio“ ir „Utenos“ alaus? Žinoma, kad gali, bet iš jų negalima atimti konstitucinės teisės streikuoti. Birželio 20 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priskyrė alų gyvybiniams visuomenės poreikiams, taip atidėdamas „Švyturio-Utenos alaus“ daryklos darbuotojų streiką trisdešimčiai dienų.

Konfliktas tarp „Švyturio-Utenos alaus“ vadovybės ir gamyklos profsąjungų prasidėjo šį pavasarį, kai šios pradėjo reikalauti atlyginimų pakėlimo po to, kai sužinojo, kad už praėjusius metus akcininkai ketina išsimokėti 100 mln. litų dividendų. O atlyginimai darbuotojams nekilo dvejus metus, nors tai yra numatyta kolektyvinėje sutartyje.

Streikas dėl atlyginimų buvo numatytas birželio 23 d., bet „Švyturys-Utenos alus“ kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydamas uždrausti streiką, ir teismas atidėjo jį mėnesiui.

Tuo tarpu aukštesnės instancijos – Klaipėdos apygardos – teismas toliau vilkina procesą, nors Darbo kodekso 81 straipsnio 1-oji dalis aiškiai nurodo, kad teismas bylą dėl streiko teisėtumo turi išnagrinėti per dešimt dienų. Galite paskaičiuoti, kiek laiko jau praėjo nuo birželio 20 d., kai buvo priimtas pirminis teismo sprendimas.

Be to, minėto straipsnio 4-oji dalis numato, kad „teismas turi teisę trisdešimčiai dienų atidėti dar neprasidėjusį streiką, o prasidėjusį tokiam pat laikui sustabdyti“, pagal formulę „30+30“. Tačiau šiandien teismas aiškiai nesuformuluoja sprendimo „Švyturio-Utenos alaus“ darbuotojai negali streikuoti.

Viskas paprasta: pažeidžiama Lietuvos žmonių teisė streikuoti, ginant savo ekonominius ir socialinius interesus, kuri yra numatyta Konstitucijos 51 straipsnyje.

Negana to, Klaipėdos apygardos teismas tvirtina, kad streikas pakenktų patiems alaus daryklos darbuotojams. Cituoju teismo birželio 22 d. pranešimą spaudai: „planuojamas streikas neišvengiamai sukeltų neigiamų socialinių ir ekonominių padarinių ne tik darbdaviams, bet ir darbuotojams“.

Bet juk „Švyturio-Utenos alaus“ darbuotojai aukštesnio atlyginimo. Siekdami streikuoti, jie laikosi įstatymų, veda derybas, turi kolektyvines sutartis. Todėl klausiu: ar po tokių teismų sprendimų gali pakilti visuomenės pasitikėjimas teismais?

Ir tai dar ne viskas. „Švyturio-Utenos alaus“ generalinis direktorius subtiliai grasina bendrovės darbuotojams. Savo kreipimesi į juos liepos 19 d. jis aiškina: „Neteisėto streiko atveju nuostolius darbdaviui savo lėšomis ir turtu privalo atlyginti profesinė sąjunga, kuri skelbia streiką, o jei lėšų nepakanka, darbdavys gali panaudoti savo lėšas, skirtas darbuotojų atlyginimų priemokoms, kitoms lengvatoms ir kompensacijoms (mokėjimams už kenksmingas darbo sąlygas, viršvalandinį darbą…)“.

Pirma, ponas direktorius iškart kalba apie neteisėtą streiką, nors tokiu jo joks teismas nėra pripažinęs. Antra, jis arba nežino, arba meluoja, nes pagal Darbo kodeksą darbdavys negali sumažinti išmokų darbuotojams už kenksmingas darbo sąlygas ar viršvalandinį darbą.

Bendrovės vadovas tikina, kad galimybių padidinti darbuotojų atlyginimą reikalaujamais 12,4 proc. nėra galimybių, nors pernai įmonė uždirbo beveik 150 milijonų litų. Norėčiau paklausti pono generalinio, kokią dalį iš 100 mln. dividendų jis gaus asmeniškai?

Argumentas, kad „Švyturio-Utenos alaus“ darbuotojų atlyginimai yra ir taip dideli (nuolatos yra minimas 3000 litų vidutinis darbo užmokestis įmonėje), yra menkavertis. Jei bendrovės pelnas auga, kodėl ji išmoka net 100 mln. dividendams, bet nesuranda nė mažos dalelės darbuotojų, kurie ir sukūrė tą pelną savo darbu, atlyginimams padidinti?

Galiausiai „Švyturio-Utenos alaus“ generalinis direktorius apskundė mane Seimo etikos ir procedūrų komisijai už tai, kad viešai kritikavau teismus, neleidžiančius jo bendrovės darbuotojams streikuoti, ir pačią bendrovę už nesąžiningą atlygio už darbą politiką.

Čia norėčiau priminti prezidentės Dalios Grybauskaitės šiuometinio pranešimo dalį apie teismus, kuriuos ji kritikuoja už „sistemos sustabarėjimą, profesinį degradavimą ir aroganciją“ ir ragina „įteisinti platesnį atstovavimą visuomenei teismuose“.

Ar tuomet išeitų, pagal „Švyturio-Utenos alaus“ vadovo logiką, kad prezidentę irgi reikėtų apskųsti etikos komisijai? Ar tuomet D. Grybauskaitė „galėjo sumažinti pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, sukelti visuomenėje abejonę, kad <…> teismai yra korumpuoti, tokiu būdu pakenkiant šios institucijos reputacijai ir autoritetui“? Taip, skunde apie mane Seimo etikos ir procedūrų komisijai rašo alaus daryklos advokatai, kuriems turbūt bus sumokėta daugiau nei jos darbuotojai prašo padidinti atlyginimus.

„Švyturio-Utenos alaus“ generalinis direktorius sausros metu ieško sliekų ant asfalto. Seimo narys, kaip ir prezidentė bei kiti Lietuvos piliečiai turi teisę reikšti savo nuomonę. O pagal Konstitucijos 62 straipsnį Seimo narys negali būti persekiojamas už savo kalbas Seime.
Beje, dar išgirdau, kad alaus gamykla taip pat apskundė ir „Švyturio-Utenos boikoto grupę“ socialiniame tinkle „Facebook“ šio tinklo administratoriams, o ar tai ne išpuolis prieš žodžio laisvę?

Savo ruožtu aš ką tik užregistravau Darbo kodekso pataisas, kurios trumpina mano aukščiau minėtą formulę dėl streikų atidėjimo ir sustabdymo nuo „30+30“ iki „15+15“.

Taip pat parašiau laišką Socialinės apsaugos ir darbo ministrui Donatui Jankauskui, teiraudamasis, kaip ministerija žada užtikrinti konstitucinę žmonių teisę į streiką, nes dabar, kaip parodė „Švyturio-Utenos“ atvejis, streikai Lietuvoje yra praktiškai uždrausti.

Dar kreipiausi į Jungtinių Tautų vystymo programos Lietuvoje vadovę Lyrą Jakulevičienę, klausdamas, ar yra suderinama „Švyturio-Utenos alaus“ kaip socialiai atsakingos įmonės statusas ir tai, kas vyksta įmonėje. Ne tik aplinkosauginiai ar bendruomeniniai dalykai padaro įmonę socialiai atsakingą, bet pirmiausia požiūris į savo darbuotojus.

Pabaigai norėčiau priminti „Švyturio-Utenos alaus“ savininkams ir vadovams, kad gobšumas pražudė ne vieną žmogų, ne vieną miestą, valstybę ar imperiją, ir ne vieną įmonę.

Prezidentė savo praėjusių metų pranešime teigė: „PAMIRŠOME ŽMOGŲ. <…> Visos problemos kildinamos tik iš pinigų stygiaus. <…> Ne pinigų stygius pykdo žmones, o teisingumo ir solidarumo trūkumas. <…> Tik ŽMOGAUS viršenybės principas padės mums rasti atsakymus į daugelį klausimų.“

Prezidentė, rašydama „ŽMOGUS“ didžiosiomis raidėmis, neturėjo galvoje tik įmonių akcininkų, direktorių ir jų pavaduotojų. Ji tikriausiai turėjo galvoje visus žmones – ir tuos, kurie dirba samdomais darbuotojais.

Šiuo atveju, jei nėra gerai įmonei dirbantiems darbuotojams, anksčiau ar vėliau nebus gerai ir pačiai įmonei, jos vadovams ir akcininkams.

Algirdas Sysas, Seimo narys, Socialdemokratų partijos vicepirmininkas

DELFI