2011 m. gegužės 27 d.
Lietuva galėtų prašyti Europos Sąjungos (ES) kompensuoti patirtas išlaidas už suteiktą išsilavinimą žmonėms, kurie vėliau išvyksta dirbti į kitas ES valstybes ir ten kuria pridėtinę vertę bei moka mokesčius. Šie pinigai galėtų būti naudojami iš dalies finansuoti Lietuvos aukštąjį mokslą ir profesinį lavinimą bei motinystės ar tėvystės išmokų mokėjimą.

Tokią idėja išsako Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius, sociologas Boguslavas Gruževskis, pažymėjęs, kad ES yra bendra sistema, todėl joje turėtų būti koordinuojama, kad vienos valstybės, ugdydamos darbo jėgą, per daug neprarastų, o kitos, kurios tą darbo jėgą pritraukia, perdėtai neišloštų.

„Aš tokią idėją pateikiau 2005 ar 2006 m. Seimo Užsienio reikalų komitete, tuomet pasakiau, kad mes turime susimąstyti apie iš mūsų emigruojančios darbo jėgos grąžą. Iš mūsų išvyksta dalis žmonių, kurių darbo potencialas ir gebėjimai susiformavo Lietuvoje – čia susiformavo, o ten panaudojami. Tokiu būdu nauda ten, o išlaidos – čia. Tuo pagrindu mes galime kreiptis, kad dalis mūsų kaštų būtų atlyginta, nes ES yra vieninga sistema“, – DELFI pasakojo B. Gruževskis.

Tačiau esant bendrai sistemai B. Gruževskis siūlo įtvirtinti ir kiekvienos ES valstybės atsakomybę už savo piliečių nusikaltimus kitose ES valstybėse. Mokslininko nuomone, jeigu konkrečios šalies pilietis emigruoja į kitą valstybę ir ten padaro nusikaltimą, tai nusikaltėlio gimtinė turėtų sumokėti baudą, mat jos švietimo sistema išugdė nusikaltėlį.

Mes darbo jėgą ruošiame, kitos valstybės naudojasi

B. Gruževskis teigia, kad ES įtvirtinus laisvą darbo jėgos judėjimą, iš esmės galima kalbėti ir apie bendrą darbo rinką. Tačiau problema, anot jo, ta, kad vienos valstybės, tokios kaip Lietuva, investuoja į žmonių išsilavinimą, jų gebėjimų ugdymą, bet vėliau dėl emigracijos juos praranda, o kitos – privilioja Lietuvoje paruoštą darbo jėgą nepatirdamos jokių didesnių išlaidų.

Tai iš esmės reiškia, kad Lietuva patiria išlaidas, o kitos ES valstybės, kuriose dirba lietuvių emigrantai, naudojasi jų sukuriama pridėtine verte.

„Mūsų ekonominei sistemai tai nenaudinga“, – aiškina B. Gruževskis, kurio nuomone, mūsų darbo jėgą naudojančios valstybės iš esmės galėtų grąžinti dalį Lietuvos patirtų išlaidų ją ugdant.

„Realiai tai būtų grąža už prekę – darbo jėgą – kuri patenka į kitos šalies vartojimą. Toje prekėje yra dalis mūsų vertės ir mes galėtume prašyti dalį šios vertės susigrąžinti. Taip pat mes, Lietuva, turėtume sumokėti kiekvienai kitai ES valstybei, jeigu į mūsų rinką patektų žmogus, kuris buvo išugdytas kitoje ES šalyje“, – svarstė mokslininkas.

Pasak Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovo, jo skaičiavimais, kurie remiasi kiek senesniais emigracijos skaičiais, per mėnesį Lietuva galėtų pretenduoti į 200-400 mln. Lt grąžos iš bendro ES biudžeto arba atskirų ES valstybių. B. Gruževskio nuomone, gali būti, kad išaugus emigracijoms mastams per krizę, suma išaugtų iki milijardo litų.

Anot mokslininko, tokia idėja keliama tik todėl, kad ES yra bendra sistema. Jeigu Bendrija neegzistuotų, tuomet Lietuvos praradimai turėtų būti tik jos pačios problema.

„Jeigu mūsų žmonės reikalingi, jeigu jie geri ir gerai paruošti, tai mums, aišku, tai naudinga: jie važiuoja kitur, nes pas mus negali savęs realizuoti. Lietuviai dažnai gerai dirba, yra kultūra, požiūris į darbą, pasiruošę fiziškai, turi išmanymo, moka anglų kalbą. Tai yra džiugu, mes negalime to apriboti, tai yra laisvė, už kurią kovojome ir kuria džiaugiamės. Bet reikia viską susisteminti, nes mūsų ekonominei sistemai tai nenaudinga“, – svarstė B. Gruževskis.

Pinigai galėtų ateiti iš bendrų ES pinigų

Pasak Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovo, Lietuva galbūt galėtų pretenduoti į tą mokesčių dalį, kurios mūsų piliečiai svečiose šalyse nepanaudojo, tačiau jos buvo padengtos iš Lietuvos biudžeto. Tai daugiausia apima švietimo, profesinio rengimo ir motinystei skirtas išlaidas, kurias, rengdama darbo jėgą skyrė Lietuva.

„Aš nesakau, kad visą amžių reikia mokėti, manau, kad tai turėtų būti ribotas laikotarpis, nuo 5 iki 15 metų“, – pridūrė mokslininkas.

B. Gruževskio požiūriu, šiam tikslui skirti pinigai galėtų „vaikščioti“ net ne tarp atskirų valstybių, o būti skiriamos kaip bendrų ES lėšų dalis tik su konkrečia paskirtimi. Šiuo metu didžioji ES lėšų dalis tenka investiciniams projektams.

Pasak pašnekovo, tokios lėšos galėtų būti griežtai naudojamos tik demografinei politikai, profesiniam rengimui bei apskritai švietimui.

„Jie suinteresuoti, kad Lietuvoje būtų efektyvi demografinė politika: jeigu gerai paruošti žmonės atvažiuoja – reikia, kad jų būtų daugiau. O mums geriau, nes mes galėtume padidinti išmokas mamoms. Tai jeigu pas mus auginti vaiką yra džiaugsmas, vertybė, o kitos šalys tai prarado, tai džiaukimės, skatinkime, tie vaikai neprapuls. Jeigu mes tokiu būdu galime „užkariauti“ pasaulį, tai bandykime“, – svarstė B. Gruževskis.

„Antra, labai svarbu, kad pagerėtų bendrojo lavinimo kultūrą, kad mes galėtume tokiu būdu plėtoti pagarbą savo kultūrai, tautai, mokykla taptų pavyzdinė, mes galėtume kalti atlyginimus mokytojams ir panašiai“, – aiškino mokslininkas.

Be to, lėšos galėtų būti skiriamos profesiniam rengimui bei darbo rinkos formavimui – žmonių perkvalifikavimui ir panašiems tikslams, kad nebūtų prarandami ekonominiai pajėgumai mūsų teritorijoje. „O tas, kas dabar vyksta, tai teritorija paliekama be ekonominio potencialo. Jeigu nėra žmonių, staklės mažai ką padarys be žmonių“, – sakė B. Gruževskis.

Baudos – už nusikaltėlių išugdymą

Mokslininkas eina dar toliau ir bendroje ES sistemoje siūlo įvesti valstybių baudas už į ES erdvę paleistus nusikaltėlius. Anot B. Gruževskio, nusikalstamumą paprastai skatina netinkamas švietimas, nepakankamos investicijos į socialinę apsaugą, menkas individualus darbas su nusikalstamų polinkių turinčiais žmonėmis.

„Mes turime kalbėti ir apie baudas už piliečių nusikalstamą veiką. Tai būtų sąžiningų santykių išraiška. Jeigu mes prašome papildomų įmokų, pajamų, reikia didinti ir nuobaudas. Ir nieko čia baisaus“, – svarstė B. Gruževskis.

„Kodėl yra nusikalstamumas? Nes yra nepakankama socialinė apsauga, nepakankamas švietimas, su žmonėmis nepakankamai dirbama, jiems neparodoma perspektyva. Žmogus dešimt ar daugiau metų dalyvauja švietimo sistemoje ir nesusiformuoja kaip žmogus“, – pridūrė Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas.

B. Gruževskio nuomone, tokiu būdu būtų įtvirtinama visiška valstybės atsakomybė už išauklėjamus žmones: tai yra už gerai paruoštą darbo jėgą būtų grąžinami pinigai, o už „paruoštus“ nusikaltėlius – reikalaujama sumokėti baudas.

Eglė Samoškaitė