2011 m. kovo 18 d.
Įpratome lygiuotis į Europos Sąjungos (ES) gerovės rodiklių vidurkius ir graužtis dėl savo atsilikimo. 21-ą kartą atšventus Kovo 11-ąją verta pažiūrėti ne tik į tai ką norime pavyti, bet ir nuo ko bėgame.

Galime pasidžiaugti, kad buvusių 15-os „sesių“ grupėje esame antri pagal ekonominę plėtrą. Nusileidžiame tik estams. Ir labai nedaug. Tuo tarpu tris ir daugiau kartų lenkiam tokias šalis kaip Ukraina, Gruzija, Armėnija. Žydra svajone esam Moldovai ir Vidurinės Azijos šalims. O štai Rusiją ir Baltarusiją, nors ir labai norėtųsi, ne taip toli palikom.

Posovietinių ir kai kurių kitų šalių ekonominiai pasiekimai*

BVP 1 gyventojui 2009 m.

*Atsižvelgta į kainų skirtumus šalyse

Šaltinis: World Economic Outlook Database-October 2010, International Monetary Fund.

Turėkime galvoje, kad nuo galingiausios pasaulio valstybės – JAV – mes atsiliekam mažiau, nei Kaukazo šalys nuo mūsų. Lietuvos BVP vienam gyventojui tik du kartus mažesnis nei Vokietijos ar Danijos. Kinija – ką tik iškilusi ekonominė galybė, tačiau BVP vienam gyventojui per metus ji sukuria tik už 7,5 tūkst. dol., kai mes – net už 17 tūkst.

Dešimt iš 15-kos buvusių sovietinių respublikų jau sugebėjo viršyti 1991 m. metais pasiektą ekonomikos lygį. Galimybės atsitiesti labai smarkiai priklausė nuo ūkių smukimo per kelis pirmuosius metus po Sovietų Sąjungos žlugimo. Lietuva – viena iš šalių, kuri pergyveno vieną iš didžiausių ekonominių nuosmukių. Tačiau 1991m.lygį jau viršijome maždaug ketvirčiu.

BVP pokyčiai posovietinėse šalyse (proc., pastoviomis kainomis)

Šaltinis: IMF

Nenuostabu, kad vertindami savo gerovę nelyginame jos su moldavų ar armėnų. Prisimename kaip patys gyvenome prieš 10 ar 20 metų. Ekonominė pažanga – 25 proc. per du dešimtmečius, tikrai nėra daug. Todėl teisūs lietuviai, kai jie sako, kad kol kas nepradėjo gyventi sočiau. Per du dešimtmečius vidutinės algos perkamoji galia pagrindinių maisto produktų atžvilgiu nepadidėjo. Mėsos ir pieno, deja, nepajėgiame nusipirkti daugiau. O tai, kad degtinės galima išgerti bent triskart daugiau ne visus guodžia.

Vidutinio neto darbo užmokesčio perkamoji galia Lietuvoje (galimų nusipirkti prekių kiekius)

Šaltinis: Statistikos departamento skelbiami duomenys

Per du dešimtmečius išgyvenome ne tik ūkio smukimus ir augimus, bet ir struktūrinius kainų bei vartojimo pokyčius. Nors algos perkamoji galia beveik sugrįžo, tačiau vidutiniškai pagrindinių produktų suvalgom mažiau. Tiesa, svarbu, kad daugiau vartojama daržovių ir vaisių.

Maisto produktų suvartojimas vidutiniškai vienam Lietuvos gyventojui per metus (kg)

Šaltinis: Statistikos departamento skelbiami duomenys

Mažiau vartojant maisto, daugiau išleidžiam nepalyginamai brangesniems energijos ištekliams ir kitų prekių bei paslaugų vartojimui. Per du dešimtmečius labai daug žmonių persėdo iš visuomeninio transporto į automobilius. Keleivių pervežimas geležinkeliu sumažėjo dešimtį kartų, autobusais beveik tris kartus. Tačiau automobilių skaičius 1000 gyventojų išaugo nuo 130 iki 470. Beje, kai piktinamės nedrausmingu vairavimu ir liūdime dėl avarijų, turėkime galvoje, kad žuvusių ir sužeistų žmonių keliuose skaičius per du dešimtmečius sumažėjo trečdaliu, nors automobilių keliuose padaugėjo kelis kartus.

Antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį užklupo skaitmeninė revoliucija. Nuo 2000 iki 2009 metų namų ūkių, turinčių kompiuterius, skaičius išaugo dešimtį kartų, kas antroje šeimoje yra internetas. Ką jau kalbėti apie naujas ryšio priemones. Kultūra, ko gero, tenka sakyti, deja, iš salių persikėlė į TV ir internetą. Žiūrovų teatruose 1990-2009m. sumažėjo nuo 1400 tūkst. iki 650 tūkst., kinuose – dešimtį kartų.

Taigi, Europos nepavijome, bet didelė sovietinės erdvės dalis liko gana toli mums už nugaros. Vartojimas išaugo ne tiek daug, bet struktūriškai pakito, prisitaikė prie technologinių naujovių.

Ne visi pritars net ir tokiai švelnaus optimizmo išvadai. Taip, ji grįsta vidutiniais dydžiais. Reikia turėti galvoje, kad ne tiek daug išaugus ekonomikai, gerokai išaugo pajamų nelygybė. Ją išreiškiantis Gini koeficientas Lietuvoje išaugo nuo 0,26 iki 0,36. T.y. jeigu prieš du dešimtmečius pajamų diferenciacija Lietuvoje buvo artima dabartinės Čekijos, Austrijos, Švedijos visuomenėms, dabar tapo panaši į Uzbekijos ar Moldovos. Šiuo požiūriu posovietinėje erdvėje nėra geriau.

Pajamų nelygybės (Gini) koeficientas posovietėse ir kai kuriose kitose šalyse

Šaltinis: https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/fields/2172.html

Taigi, Lietuvoje ne ką didesnės nei 1990m. nacionalinės pajamos pasiskirstomos gerokai netolygiau. Todėl tegul nestebina labai prieštaringas gyventojų požiūris į gerovės pasikeitimus. Nesėkmingieji vartoja mažiau, nei prieš du dešimtmečius, sėkminguosius piktina vien tik bandymas lyginti šiandienos gyvenimo standartus su sovietmečio pabaiga. Taip, žvelgdami nuo savo varpinių teisūs ir vieni, ir kiti. Svarbu, kad dar toliau toltume nuo posovietinės erdvės ir artėtume prie sėkmingųjų ES šalių ne tik nacionalinių pajamų dydžiu, bet ir jų pasidalijimu tarpusavyje.

Romas Lazutka